Šis atradimas padarytas 1998 metais, stebint tolimas Ia tipo supernovas – labai ryškius žvaigždžių sprogimus, kurių visų maksimalus šviesis yra labai panašus. Bet tada turėjome vos kelių dešimčių supernovų stebėjimų duomenis, o dabar jų yra daugiau nei 700, taigi analizę galima ne tik pakartoti, bet ir nustatyti detalesnes plėtimosi savybes.
Tokia nauja analizė parodė, jog greičiausiai Visata plečiasi neizotropiškai – skirtingai skirtingomis kryptimis – ir nehomogeniškai – skirtingai skirtingose vietose.
Mokslininkai išnagrinėjo supernovų, matomų skirtingomis kryptimis, informaciją ir nustatė, kad daug geriau Visatos plėtimąsi galima aprašyti kaip dviejų komponentų sumą: plėtimosi vienodai visomis kryptimis (tai vadinama monopoliu) ir plėtimosi išilgai kažkokios ašies (tai vadinama dipoliu).
Iki šiol buvo laikoma, kad plėtimasis turi tik monopolio komponentą, bet nauja analizė parodė, kad šis komponentas greičiausiai yra apie keturis kartus mažesnis, nei įprastai teigiama, tuo tarpu dipolis yra kelias dešimtis kartų stipresnis. Tiesa, tik šalia mūsų – dipolio komponento vertė mažėja, tolstant nuo Žemės. Dipolio kryptis – ašis, išilgai kurios plėtimasis greitėja sparčiausiai – beveik tiksliai sutampa su pagrindine kosminės foninės spinduliuotės netolygumų ašimi. Tai gali reikšti, kad Paukščių Takas, Vietinė galaktikų grupė ir aplinkinės kosminės struktūros juda dideliu greičiu aplinkinės erdvės atžvilgiu, o tai sudaro greitėjančio Visatos plėtimosi įspūdį.
Šis atradimas visiškai prieštarauja vienam pagrindinių kosmologijos postulatų, vadinamajam kosmologiniam principui. Jis teigia, kad mes, kaip stebėtojai, egzistuojame tipinėje Visatos vietoje ir mūsų aplinka didžiausiais (galaktikų spiečių) masteliais nesiskiria nuo likusios Visatos. Jei šis naujasis atradimas bus patvirtintas, jis gali iš pagrindų apversti kosmologijos mokslą.
