Žmonių rankos yra kur kas panašesnės į bendrų mūsų ir šimpanzių protėvių, kurie gyveno prieš milijonus metų.
„Tyrimo rezultatai rodo, kad modernios žmogaus rankos struktūra gamtoje yra primityvaus pobūdžio, o ne selektyvaus spaudimo gaminant akmens įrankius rezultatas“, – rašoma žurnalo „Nature Communications“, kuriame ir publikuotas tyrimas, pranešime spaudai.
Tyrimo rezultatai rodo, kad modernios žmogaus rankos struktūra gamtoje yra primityvaus pobūdžio, o ne selektyvaus spaudimo gaminant akmens įrankius rezultatas.
Tiesą sakant, būtent šimpanzių ir orangutanų rankos labiausiai pasikeitė nuo tada, kai rūšys atsiskyrė, jog suformuotų naujas hominidų šeimos medžio šakas. Jų kiti pirštai, palyginus su nykščiu, tapo ilgesni, kad primatai galėtų karstytis ant medžių.
Žmonių rankų nykščiai yra ilgesni, palyginus su šimpanzių ir kitų beždžionių, ir tai mums suteikia savų privalumų.
Tarp paleontologų egzistuoja plačiai paplitusi prielaida, kad paskutinis bendras žmonių ir beždžionių protėvis, apie kurį beveik nieko nežinoma, buvo šimpanzės „prototipas“ su rankomis, panašiomis į šimpanzės.
Tačiau Sergio Almencia iš George'o Washingtono universiteto Pažangių žmogaus paleontologijos tyrimų centro ginčija tokią nuomonę.
Tyrėjas išanalizavo žmogaus, taip pat beždžionių pirštų ilgio proporcijas, kad sudarytų evoliucijos istorijos paveikslą, ir nustatė, kad žmogaus nykščio ilgis, lyginant su kitais pirštais, nuo mūsų ir šimpanzių bendro protėvio beveik nepasikeitė.
„Neišvengiama išvada – kai homininai (žmonių rūšys, išskyrus beždžiones) pradėjo perdirbti akmenį į sisteminius įrankius, prieš 3,3 mln. metų, jų rankos buvo panašios į mūsų“, – teigia S.Almencia.
„Kita svarbi mūsų tyrimo išvada – jei žmogaus rankos yra labai primityvios, atitinkami pokyčiai, skatinantys plačios priklausomybės nuo akmens įrankių kultūros atsiradimą, greičiausiai buvo neurologiniai, o ne fiziniai. Tai reiškia, kad adaptaciją leido mūsų smegenys“, – pridūrė mokslininkas.
