Šį savaitgalį Havajuose esantys Žemės atmosferos jutikliai užfiksavo, jog CO₂ koncentracija pasiekė 415 dalelių milijone (ppm) koncentraciją – tokia riba įveikta pirmą kartą nuo žmonijos atsiradimo.
Šeštadienį CO₂ koncentracijos rekordą užfiksavo Mauna Loa observatorijos įranga. Scrippso okeanografijos instituto mokslininkai teigia, kad pasiekta 415,26 ppm riba – prie jos buvo sparčiai artėjama visą tą laiką, kurį žmonės degina iškastinį kurą.
„Tai yra pirmas kartas žmonijos istorijoje, kai mūsų planetos atmosferos CO₂ koncentracija viršijo 415 ppm ribą. Ne tik aprašytoje istorijoje, ne nuo žemdirbystės atsiradimo prieš 10 000 metų. Iš seniau, nei atsirado modernūs žmonės, per milijonus metų. Tokios planetos mes dar nepažįstame“, – žinutėje „Twitter“ tinkle skelbė meteorologas Ericas Holthausas.
Vos prieš kelis metus anglies pagrindo dujų tarša atmosferoje peršoko 400 ppm ribą. 2017 metais pasiekta 410 ppm žyma.
Bet, tiesą sakant, mokslininkai nėra per daug nustebę – žinodami, kiek anglies dvideginio išmeta kasdienė žmogaus veikla, jie jau seniai sakė, kad 415 ppm ribos pasiekimas 2019 metais yra neišvengiamas.
Jau vien per šį mėnesį mokslininkų instrumentai fiksavo ne vieną anglies dvideginio koncentracijos rekordą, o gegužės 3 d. mokslininkai Scripps instituto svetainėje jau skelbė, kad anglies dvideginio koncentraciją rodančiame grafike – Keelingo kreivėje – pasiekta 415 ppm riba. Tiesa, po papildomo patikrinimo padaryta išvada, kad riba dar nepasiekta, nors apie tai ankstyvas naujienas spėjo paskelbti net kelios svetainės.
Deja, naujoji žinia abejonių nebepalieka.
„Vidutinis koncentracijos augimo greitis yra ties aukštesne riba. Praėjusių metų koncentracijos augimas tikriausiai bus ties 3 dalelių milijone riba, nors ilgametis vidurkis yra 2,5 ppm. Tikriausiai be nestabdomo iškastinio kuro deginimo matome ir nestiprių El Niño sąlygų efektą“, – sakė Scripps instituto CO₂ koncentracijos stebėjimo programos vadovas Raphas Keelingas.
Ir didžioji problema yra būtent iškastinio kuro deginimas.
Dar 1910 m. CO₂ koncentracija atmosferoje buvo 300 ppm – jau ir taip aukštesnė, nei kad buvo per pastaruosius 800 000 metų. Tačiau per šimtmetį po to ji šoktelėjo dar 100 ppm iki žmonėms niekada neregėtų aukštumų.
Savaime suprantama, 400 ppm ribos kirtimas buvo labai simboliška akimirka – bent jau skaitine prasme. Tačiau vien simboliškumu prasmė nesibaigia.
Jei CO₂ tarša ir toliau didės, Žemės atmosfera išlaikys vis daugiau ir daugiau kaitros, mus pasiekiančios iš Saulės. Todėl mūsų planeta atrodys gerokai panašesnė į tą šiltnamį, kuriuo Žemė buvo labai tolimoje praeityje – prieš šimtus milijonų metų.
Paskutinį kartą, kai anglies dvideginio koncentracija siekė panašias aukštumas, Pietų Ašigalis buvo apaugęs medžiais.
Tačiau nerimą kelianti CO₂ koncentracijos kitimo kreivė reiškia, kad žmonija iš esmės neturi nė menkiausios nuovokos, kaip blogai gali pasidaryti, jei nesiliausime patys bloginti savo padėties vis didėjančiu greičiu.
Pagal patį blogiausią iš CO₂ koncentracijos didėjimo scenarijų, tolimoje ateityje palaužta ir gyventi nebetinkama Žemė bus labiau panaši į bet kurią toksišką, negyvą planetą, nei į žalią gyvybės kupiną rutulį: danguje plaukiantys debesys išsisklaidys, o vandenynai išvirs ir visiškai išgaruos.
„Mes nesiliaujame deginti iškastinio kuro. O anglies dvideginio kiekis atmosferoje vis auga. Iš esmės viskas ir yra taip paprasta“, – praėjusiais metais sakė G.Keelingas.
Labai gali, kad būtent ši žmonių karta turi paskutinę progą mūsų rūšies istorijoje sustabdyti mus iš lėto žudantį procesą, kol jis netapo greitu ir nebekontroliuojamu.
Vilties dar yra, tačiau šią trajektoriją galėsime pakeisti tik tuo atveju, jeigu visi kartu imsimės keisti procesą lemiančias sistemas – nuo ekonomikos iki energijos gavimo būdų.
