Naują tyrimą atlikusi grupė mokslininkų teigia, kad greičiausiai taip ir yra. Greitėjantis plėtimasis atrastas matuojant atstumus iki tolimų galaktikų ir jų judėjimo greičius bei lyginant šiuos rezultatus su Visatos evoliucijos modeliais. Atstumai iki galaktikų buvo matuojami remiantis Ia tipo supernovomis – šie žvaigždžių sprogimai pasiekia labai panašų maksimalų šviesį. Bent jau taip manyta iki šiol.
Naujojo tyrimo autoriai ištyrė kelias dešimtis netolimų galaktikų, kuriose aptiktos Ia tipo supernovos, ir nustatė, kad maksimalus supernovų šviesis reikšmingai koreliuoja su galaktikos žvaigždžių vidutiniu amžiumi. Kuo galaktikos žvaigždės senesnės, tuo ryškesnės joje sprogstančios supernovos. Tokio sąryšio kilmė neaiški, bet į jį atsižvelgti svarbu, nes kuo tolimesnės galaktikos, tuo vidutiniškai jaunesnės žvaigždės jose.
Pakoregavę žinomų Ia tipo supernovų tolimose galaktikose šviesį pagal šį sąryšį, mokslininkai nustatė, kad vien jis paaiškina praktiškai visus supernovų šviesių skirtumus, kurie anksčiau buvo priskirti greitėjančiam Visatos plėtimuisi.
Šio vieno tyrimo dar nepakanka teigti, kad greitėjantis Visatos plėtimasis yra tikrai klaidinga duomenų interpretacija, nes išmatuotų supernovų šviesių sklaida aplink nustatytąjį sąryšį yra gana didelė. Visgi išnagrinėti šią priklausomybę detaliau yra būtina.
Maža to, šis atradimas prisideda prie keleto kitų, kuriais per pastaruosius metus buvo pateiktos abejonės dabartiniu standartiniu kosmologiniu modeliu: ir kosminės foninės spinduliuotės, ir galaktikų išsidėstymo Visatoje naujausių duomenų šis modelis negali paaiškinti taip gerai, kaip tikėtasi, taigi tam tikrų papildymų ar korekcijų jam turbūt reikės.
Tyrimo rezultatai publikuoti spausdinimui parengtų mokslo darbų saugykloje „arXiv“.
