„Šis stebinantis atradimas gali padėti suprasti tas mįslingas dalis, kurios sudaro 95 proc. Visatos ir neskleidžia šviesos. Tai tamsioji energija, tamsioji medžiaga ir tamsioji spinduliuotė“, – sakė tyrimo vadovas ir Nobelio premijos laureatas Adamas Riessas iš Johnso Hopkinso universiteto ir Kosminių teleskopų mokslų instituto Baltimorėje, Merilende.
A.Riesso komanda atradimą padarė iš naujo apibrėždama dabartinį Visatos plėtimosi lygį beprecedenčiu tikslumu, neapibrėžtą ribą sumažindama vos iki 2,4 procento.
Tyrėjai žiūrėjo į galaktikas, kuriose buvo Cefeidžių žvaigždžių ir Type Ia supernovų. Cefeidžių žvaigždės pulsuoja tokiais lygiais, kurie koreliuoja su jų ryškumu, todėl veikia tarsi žymekliai, galintys padėti nustatyti tikslų atstumą nuo Žemės iki kosminio objekto. Type Ia supernovos, kurios taip pat dažnai naudojamos norint įvertinti didelius atstumus, yra sprogstančios žvaigždės, kurios žybsi tokiu pat ryškiu ir gali būti matomos iš labai toli.
Išmatavę maždaug 2,4 tūkst. Cefeidžių žvaigždžių 19-oje galaktikų ir palyginę stebėjimus su abieju tipų žvaigždėmis astronomai tiksliai pamatavo jų tikrąjį ryškumą ir suskaičiavo atstumus iki maždaug 300 Tupe Ia supernovų tolimose galaktikose.
Šiuos atstumus mokslininkai palygino su kosmoso plėtimusi, kuris matuojamas pagal šviesos , sklindančios iš tolstančių galaktikų, „išsitempimą“.
Abu skaičiai padėjo išvesti Visatos plėtimosi bėgant laikui greitį („Hubble“ konstantą).
Naujoji konstantos vertė yra 73,2 km per sekundę megaparseke ( megaparsekas lygus 3,26 mln, šviesmečių). Remiantis naujais skaičiavimais atstumas tarp kosminių objektų per 9,8 mlrd. metų padvigubės.
Gauti rezultatai mokslininkams kelia naujų klausimų, nes skaičiai nesutampa su anksčiau nustatyto plėtimosi greičio, nuspėto iš trajektorijos iškart po Didžiojo Sprogimo. Remiantis NASA Wilkinsono mikrobangų anizotropijos zondo ir ESA Plancko palydovo duomenimis, „Hubble“ konstanta turėtų būti atitinkamai 5 ir 9 proc. mažesnė.
Yra keli galimi perteklinio Visatos plėtimosi greičio paaiškinimai. Viena galimybė, kad tamsioji energija, kuri, kaip jau žinoma, atsakinga už Visatos plėtimąsi, gali stumti galaktikas vieną nuo kitos dar didesne jėga.
Kita idėja – kad kosmosas ankstyvoje Visatoje turėjo naują subatominę dalelę, kuri judėjo artimu šviesai greičiu. Tokios greitai judančios dalelės vadinamos „tamsiąja spinduliuote“ ir tarp jų patenka jau anksčiau žinomos dalelės, kaip neutrinai. Energija iš papildomos tamsiosios spinduliuotės galėjo niekais paversti pastangas nuspėti šiandieninį plėtimosi greitį remiantis po Didžiojo Sprogimo buvusia trajektorija.
Didesnis plėtimosi greitis taip pat gali reikšti, kad tamsioji medžiaga pasižymi keletu keistų, netikėtų charakterisitkų.
Ir, galiausiai, greičiau besiplečianti Vista galėtų byloti, kad Alberto Einsteino gravitacijos teorija yra neišbaigta.
