Tie reaktoriai – CFR-600 ir tokių ten bus du. Vieno reaktoriaus galia – 600 MWe ir 1500 MWt. Jie nebus arti kitų valstybių sienų ir, tikėtina, bus pakankamai saugūs. Tai kur problema?
Problema ta, kad tai – vadinamieji reaktoriai-veisėjai. Tai – greiti reaktoriai, kurie pagamina daugiau branduolinio kuro nei suvartoja. JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija ir kai kurios kitos šalys jau seniai atsisakė reaktorių-veisėjų, nes jų išlaikymas gali būti santykinai brangus. Natriu vėsinamas reaktorius naudos Rusijos „Rosatom“ tiekiamą MOX kurą, kurio sudėtyje yra plutonio ir urano. Nors CFR-600 gamins energiją, jis gamins ir branduoliniams ginklams tinkamą plutonį.
NPEC organizacija skelbia, kad CFR-600 reaktoriai leistų Kinijai labai greitai padidinti savo branduolinį arsenalą. 2030 metais Kinija jau gali turėti 1270 branduolinių galvučių. JAV žvalgyba praneša, kad šiuo metu Kinija sparčiai plečia savo branduolinės ginkluotės galimybes. Šie pranešimai ir dviejų CFR-600 reaktorių statybos atrodo kaip vieno galvosūkio taškai, kuriuos nesunku sujungti.
Kinija skelbia, kad CFR-600 reaktoriai padės šaliai užtikrinti uždarą branduolinio kuro ciklą. Tai yra, visas šiuose reaktoriuose sukuriamas kuras bus naudojamas energijai gaminti. Jau planuojamas didesnis CFR-1000 reaktorius. Tačiau akis rėžia ir faktas, kad Kinija Tarptautinei atominės energijos agentūrai nebepraneša apie turimas plutonio atsargas. Anksčiau Kinija šiuos duomenis deklaruodavo savanoriškai, o dabar to tiesiog nebedaro. Apskritai vis didesnė Kinijos branduolinės programos dalis yra slepiama.
Kinija pirmąjį savo branduolinio ginklo bandymą atliko 1964 metais. Žinoma, pirmieji Kinijos žingsniai į branduolinės ginkluotės šalį buvo atlikti su Sovietų sąjungos pagalba. Mao Dzedongas branduolinių ginklų geidė dėl numanomo jų diplomatinio svorio, ypač po pirmosios Taivano sąsiaurio krizės (1954-1955 m.) Šiuo metu apytiksliai spėjama, kad Kinija turi 350 branduolinių galvučių.
