Potvyniškai prirakintos planetos yra tokios, kurios į žvaigždę visada nukreipusios vieną pusę, panašiai kaip Mėnulis į Žemę; prie raudonųjų nykštukių gyvybinėje zonoje esančios planetos dažniausiai yra būtent tokios.
Jose paviršiaus temperatūra pasiskirsčiusi taip, kad atmosferos cirkuliacija vyksta iš ašigalių į pusiaują. Tokie oro srautai gali įvairius junginius, tarp jų ir ozoną, užrakinti siaurose juostose arti pusiaujo ir galbūt arti planetos paviršiaus, kur mūsų teleskopai juos sunkiai galėtų aptikti. Taigi ozono neaptikimas dar nebūtinai reiškia, kad jo planetos atmosferoje apskritai nėra.
Kita vieta, kur gali slėptis gyvybė ir jos požymiai, yra vandenynai po ledu. Saulės sistemoje tokie egzistuoja Jupiterio ir Saturno palydovuose, o egzoplanetų sistemose jų galėtų būti daugybė.
Zona aplink žvaigždę, kurioje esančiuose planetų palydovuose gali egzistuoti popaviršiniai vandenynai, yra žymiai platesnė, nei gyvybinė zona, taigi ir objektų tokiose zonose turėtų būti gerokai daugiau.
Be to, popaviršiniam vandenynui mažiau kenkia žvaigždės vėjas ir žybsniai. Aišku, gyvybės vystymasis tokioje sistemoje labai skirtųsi nuo Žemės, ten egzistuojanti gyvybė greičiausiai būtų žymiai menkesnė dėl mažesnės kūną pasiekiančios žvaigždės energijos. Tačiau įvertinti šių kūnų gyvybingumą yra tikrai svarbu.
