Naujojo Pietų Velso universiteto teorinės fizikos prof. Heinrichas Hora su tarptautine mokslininkų grupe išvystė lazeriais pagrįsto metodo, kuris atlieka branduolių sintezę be jokių radioaktyvių atliekų, teorinį pagrindą.
Moksliniame žurnale „Laser and Particle Beams“ publikuotame tyrime autoriai nurodo, kad galima atlikti branduolių sintezę panaudojant du galingus lazerius, kurie paskatina vandenilio ir boro tarpusavio reakciją. Lazeriais generuojamos tikslios nelinijinės jėgos, kurios suspaudžia branduolius. Šis metodas skiriasi nuo ankstesnių bandymų, kuomet toroidinėse kamerose buvo naudojami didelio stiprumo magnetai, skirti pakelti radioaktyviojo kuro temperatūrą iki Saulės temperatūros.
H.Hora dar 1970-aisiais numatė, kad branduolių sintezė gali būti susijusi su vandeniliu ir boru, o tam net nereikia pasiekti terminės pusiausvyros. „Manau, kad tai lemia mūsų nusistovėjęs požiūris prieš visas kitas branduolių sintezės technologijas“, - sakė profesorius. Nors taikant naująjį metodą branduolių sintezė dar nebuvo pasiekta, tarptautiniai bendradarbiai ir ekspertai jau apsvarstė šį tyrimą ir mano, kad pasiekti branduolių sintezę naudojant vandenilį ir borą yra visiškai įmanoma.
Vienas labai svarbus bei pageidautinas vandenilio ir boro sintezės aspektas (be to, kad teoriškai ši sintezė apskritai yra įmanoma) yra tas, jog pirminėje reakcijoje nėra perteklinių neutronų. Tai reiškia, kad šios sintezės proceso metu nesukuriamas radioaktyvumas. Branduolių sintezės energetika dažnai kritikuojama ne tik dėl galimos realios konkurencijos kitoms energetikos šakoms, bet ir dėl galimų milžiniškų radioaktyvių atliekų kiekių.
Net jei viskas ir vyktų pagal planą, ankstesnės branduolių sintezės technologijos galėjo būti per daug pavojingos, techniškai sunkiai realizuojamos bei galimai sukurtų didelius kiekius radioaktyvių atliekų. Tuo tarpu šis teoriškai aprašytas branduolių sintezės metodas gal ir nėra idealus, tačiau jis atrodo ne tik gerokai saugesnis, bet ir technologiniu-energetiniu požiūriu lengviau įgyvendinamas. O dėl paprastesnių pradinėje reakcijoje naudojamų medžiagų šis metodas gali būti daug lengviau ir pigiau taikomas.
H.Hora vaizdžiai aiškina, kad „iš inžinerinės perspektyvos mūsų projektas yra gerokai paprastesnis nei pirmtakai, nes tiek kuras, tiek proceso metu atsirandančios atliekos yra saugios. Reaktoriui nereikės šilumokaičio ir garo turbinų generatoriaus, o lazerius, kurių mums reikės, galima įsigyti praktiškai ūkinių prekių parduotuvėje“.
H.Hora labiausiai džiaugėsi ne vien tik dėl paties tyrimo sėkmės, bet ir dėl didžiulio šio metodo potencialo sukurti daug daugiau energijos lyginant su ankstesniais branduolių sintezės metodais. „Įdomiausia yra matyti šias reakcijas, patvirtintas eksperimentuose ir modeliavimuose. Ir ne tik todėl, kad tai įrodo kai kuriuos mano ankstesnius teorinius darbus, bet ir dėl lazerio inicijuotos grandininės reakcijos gaunamo milijardą kartų didesnio energijos kiekio nei terminės pusiausvyros sąlygomis“.
Nuo šio tyrimo publikacijos iki praktinio naujos branduolių sintezės technologijos įgyvendinimo H.Horai su kolegomis teks nueiti ilgą kelią. Tačiau tyrėjų komanda juda į priekį ir tai labai svarbu besikeičiančios energetikos kontekste.
