Dykumose iš tikrųjų kasmet miršta bent keli žmonės. Tai dažnai būna nepasiruošę keliautojai, paklydę žygeiviai, nuotykių ieškotojai. Nemažai jų miršta iš troškulio, patyrę saulės smūgį ar tiesiog perkaitę. Kai kurie dykumų lankytojai miršta ir nuo nuodingų gyvių įgėlimo – juk ten gyvena gyvatės ir skorpionai. Galiausiai, pakilęs vėjas kelia smėlio audras, vietomis galima surasti ir klampiojo smėlio, o ir pavojus nuskęsti yra realus.
Tai kodėl daugiau žmonių nuskęsta, nei miršta nuo karščio ir smėlio? Labai paprasta – kai vykstate į dykumą, jūs žinote, kad ten bus karščio ir smėlio, todėl keliaujate pasiruošę. Įsidedate daugiau vandens, nei jums reikia, įsigyjate tinkamus batus, ryšio priemones. Na, bent jau reikėtų taip daryti.
O štai potvyniui pasiruošę tikriausiai nebūsite. 2006 metais Taro dykumoje potvynio metu žuvo 130 žmonių. 2015 metais panašiomis aplinkybėmis žuvo 18 žmonių Arizonoje.
Labai švelnus staigus potvynis dykumoje:
Reikalas tas, kad kalnuose ima lyti lietus. Jis kaupiasi, o tada staigia banga nusirita per dykumą be jokio perspėjimo. Žmonės vaikštinėja dykumos saulėje, per arti prieina prie išdžiūvusios upės vagos ir netikėtai yra nuplaunami potvynio bangos. Sausas dykumos dirvožemis dažnai nenori sugerti vandens, todėl jis plūsta po keliautojų kojomis, juos pargriauna ir dažnai nuskandina. Staigių potvynių beveik neįmanoma prognozuoti, kartais jie pasuka naujais keliais ar yra labai platūs.
Beje, žmonės nuskęsta ir klampiajame smėlyje. Klampusis smėlis yra ne kas kita, kaip paprastas hidrogelis, susidedantis iš smėlio, molio ar purvo ir vandens. Taigi jame prasmegę žmonės negali išsikapanoti ir miršta vandenyje, dažniausiai uždusę arba prigėrę. Dykumose klampusis smėlis susidaro oazėse ar šalia išdžiūvusių upių vagų. Tiesa, iš jo išlipti yra lengviau nei rodo filmai – tereikia kiek įmanoma padidinti kontakto su klampios masės paviršiumi paviršiaus plotą.