K-159 – nesėkmingas nuo pat pradžių
K-159 – „Lapkričio“ klasės atominis povandeninis laivas, nuleistas į vandenį dar 1962 metais. Kadaise tai buvo gana pajėgus ginklas, tačiau jį persekiojo problemos. Jau 1965 metais įvyko incidentas, kurio metu radioaktyvios medžiagos iš reaktoriaus kažkaip pateko į garo generatorius. Visa varančioji laivo dalis greičiausiai buvo užteršta, tačiau nuotėkis buvo laikinai sutvarkytas ir laivas plaukiojo iki 1968 metų, kuomet pagaliau gavo naujus garo generatorius.
Po remonto K-159 sekėsi ne ką geriau. 1970 metais laivas vėl grįžo remontui ir kuro papildymui, o paplaukiojęs keletą metų 1979 metais K-159 ir vėl buvo remontuojamas. Galiausiai 1989 metų gegužės 30 dieną K-159 buvo nurašytas ir paliktas Gremichoje (dabartinis Ostrovnojus). Tačiau blogiausia tai, kad nei reaktorius, nei jo kuras nebuvo pašalinti. 14 metų laivas taip ir plūduriavo nejudinamas, kol jo korpusas surūdijo taip, kad tapo silpnas kaip folija jūsų virtuvėje.
Tačiau to ir buvo tikimasi. Maždaug tuo metu Rusija nurašė ne vieną atominį povandeninį laivą, o teisingas ir saugus jų išardymas yra labai brangus procesas. 2003 metų viduryje Skandinavijos valstybės ėmė reikšti susirūpinimą dėl apleistų atominių laivų. Tinkamam jų atsikratymui šalys netgi siūlė pinigų. Admirolas Genadijus Sučkovas, tuometinis Rusijos Šiaurės flotilės vadas, nusprendė ištempti 16 senų povandeninių laivų iš Gremichos į uostus, kur jie būtų išardyti. Vienas iš šių laivų buvo K-159, tačiau jo būklė buvo tokia prasta, kad apie tempimą jau buvo sunku ir pagalvoti.
K-159 tempimas ir katastrofa
K-159 būklė buvo labai prasta. Laivas buvo skylėtas, leido vandenį ir buvo iš esmės nevaldomas. Tačiau minties ištempti visiškai supuvusį K-159 atsisakyta nebuvo. Prie laivo šonų buvo privirinti kelios didelės metalinės talpos, kurios turėjo tarnauti kaip pontonai. Tiesa, ir šios didžiulės metalinės statinės buvo supuvusios – manoma, kad jos buvo pagamintos Antrojo pasaulinio karo metais ar iš karto po jo.
Suvirinimo siūlės buvo tik taškinės, nes metalas tose vietose buvo labai silpnas, bet pontonai dar buvo sutvirtinti lynais. 2003-ųjų rugpjūčio 28 dieną į kiaurai perpuvusį K-159 buvo įleista 10 žmonių įgula ir laivas buvo pradėtas tempti į Poliarną, kur ir turėjo būti išardytas.
Įgulos užduotis buvo išlaikyti slėgį pontonuose ir pumpuoti vandenį iš kiauro laivo. Rugpjūčio 30 dieną pakilo vėjas ir vienas iš pontonų tiesiog nulūžo šalin. Laivas iš pradžių laikėsi ant vandens, tačiau buvo aišku, kad jis pateko į rimtą bėdą. Įgulai nepavyko išgelbėti skęstančios lūženos ir su 9 žmonėmis K-159 nuskendo Barenco jūroje. Vienas žmogus išsigelbėjo, dar dviejų kūnai buvo ištraukti vėliau, o visi likę taip ir liko įkalinti nuskendusiame laive.
Laukite tęsinio: kur dėti 800 kg branduolinio kuro?
Tuo istorija ir baigtųsi, jei laivas nebūtų atominis. Manoma, kad K-159 nuskendo su 800 kg panaudoto branduolinio kuro. Prasidėjo teisminiai procesai ir kaltųjų paieškos. Aišku, kaltė buvo suversta admirolui Sučkovui. Kai žuvusių vyrų artimieji nusprendė ieškoti moralinės žalos atlyginimo Gynybos ministerija nesileido į kalbas – liepė teistis su admirolu.
Iš pradžių ketinta laivą kuo skubiau iškelti. Buvo planuota tai padaryti jau 2004 metais, nes, kaip sakė naujas Šiaurės flotilės vadas Vladimiras Kurojedovas, „neturėtume branduolinių objektų palikti jūros dugne“. Tačiau apžiūrėtas K-159 buvo paliktas jūros dugne – jo iškelti nėra kuo. Gera žinia yra ta, kad laivą apžiūrėjo ne tik rusų, bet ir norvegų mokslininkai. Buvo ištirti vandens ir grunto mėginiai, kurie parodė, kad kol kas nerimauti nėra pagrindo. Nors K-159 korpusas buvo pavirtęs rūdžių kalnu, reaktorius vis dar yra tvirtas ir sandarus. Bent jau kol kas.
Tiesa yra ta, kad tokio laivo, kuris galėtų iškelti stipriai pažeistą ir 238 metrų gylyje gulintį K-159 šiuo metu nėra. Nuskendusį laivą reikėtų pjaustyti, o tai daryti yra gana sudėtinga. Per visus šiuos metus svarstytos įvairios plūduriuojančių kranų idėjos, tačiau visos jos yra tokios sudėtingos, kad vargiai galėtų būti įgyvendintos. Todėl iki šiol nelaimingas K-159 guli šaltuose Barenco jūros vandenyse, keldamas pasikartojančias kalbas apie greičiausiai kada nors neišvengiamai išsiliesiantį branduolinį kurą.
