Kai dėl per didelės žvejybos išnyksta viena iš žuvų rūšių, ekosistema patenka į „alternatyvią būseną“, aiškina vienas tyrimo autorių Robertas Steneckas iš Maino universiteto. Tai lemia sudėtingas pertvarkas tarp likusių rūšių, nes išnykusių rūšių atkurti neįmanoma.
„Tokie duomenys gali turėti milžiniškų pasekmių pasaulio maisto tiekimo grandinei. Vandenynai virsta bakterijų sriuba, kuriose veisiasi medūzos, o ne žuvys, – pasakoja viena tyrimo autorių Mary Power iš Kalifornijos Berklio universiteto. – Mūsų vandenynuose nebeužtenka baltymų, kad išmaitintume nuolat augančią pasaulio gyventojų populiaciją.“
Štai keletas pavyzdžių, kai vienos rūšies išnykimas paveikia visą ekosistemą.
Jūrų ežiai ir japonai
Dėl per didelio žvejybos masto Atlanto vandenyno šiaurėje gerokai sumažėjo menkių, kurių iki tol čia buvo apstu. Kadangi nebuvo menkių, kuriuos valgytų jūrų ežius, ežių populiacija suvešėjo.
Šiandien vandenynuose ir jūrose mes matome tarptautinius laivynus „besibastančių banditų“, kurie išgaudo žuvis ir keliauja į kitas vietas, – sako Robertas Steneckas.
Jūrų ežiai Naujosios Anglijos žvejams sukėlė daug nepatogumų: jie užkimšo omarų gaudykles ir naikino raudadumblius. Kita vertus, japonai mėgo ežius – iš jų gaminamas „uni sušis“. Japonijos prekybininkai masiškai vykdavo į Maino prieplauką ir už ežius mokėdavo grynais. Prie to prisidėjo ir prieš JAV dolerį stiprėjanti jena, tai Japonijos prekybininkams leido plačiai atverti pinigines.
Maino ežių verslas siekė 30 mln. dolerių per metus. 1993 m. žvejai jų sugavo 20 tūkst. tonų – gerokai per daug. Kai ežių populiacija dėl išgaudymo ėmė mažėti, suvešėjo jūros dumbliai, kuriuos valgydavo jūrų ežiai. Taip krabams atsirado ideali slėptuvė nuo plėšrūnų. Krabų, kurie valgo ežius, daugėjo, jūrų ežių mažėjo.
Kaip sardinės virto medūzomis
Bangelos ekosistemoje Namibijos pakrantėje kadaise knibždėjo sardinių ir ančiuvių. Kadangi šie gyviai savyje turi daug baltymų, jais mito ir didesni gyvūnai, kaip rykliai ir jūros žinduoliai. Jų gausa Bangelą pavertė viena labiausiai žvejų pamėgtų vietų pasaulyje. Žvejų buvo tiek daug, kad 1990 m. čia jau beveik nebebuvo sardinių. Ant vandens atsirado daug planktono, kuris iš vandens paviršiaus išstūmė deguonį.
Taip atsirado medūzų – vienos iš nedaugelio būtybių, kurios klesti, kai nėra deguonies.
Sardinės ir ančiuviai reguliavo medūzų populiaciją valgydami planktoną, kurį valgo ir medūzos. Blogiausia buvo tai, kad medūzos ėmė misti likusių sardinių ir ančiuvių ikrais. Dėl to 2006 m. Šiaurės Bangelos ekosistemoje buvo 12, 2 mln. tonų medūzų ir tik 3,6 mln. tonų žuvies.
Dėl to kitų ekosistemos gyventojų, pavyzdžiui, pingvinų, kurie minta sardinėmis ir ančiuviais, populiacija sumažėjo 77 procentais.
R.Steneckas dėl panašių problemų kritikuoja žvejus ir visiškai abejingą vartotojų bendruomenę.
„Šiandien vandenynuose ir jūrose mes matome tarptautinius laivynus „besibastančių banditų“, kurie išgaudo žuvis ir keliauja į kitas vietas. Žmonės, matydami pilnas žuvų šaldymo kameras parduotuvėse, nė nenutuokia apie šią problemą“, – sako jis.
