Teršia net lūpdažiai
Aplinkosaugos mokslininkai ir specialistai jau daugiau nei dešimtmetį trimituoja apie nematomą pavojų, kurio aplinkoje – apstu. Tai ftalatai: sudėtinė plastiko dalis, gamybos metu naudojama jam suminkštinti. Šie chemikalai lengvai patenka į skysčius, tai nulemia molekulinės jų savybės.
Taigi realiai į žmogaus organizmą ftalatai patektų ir per maisto produktus, kurie buvo supakuoti į plastiko pakuotes arba pagaminti naudojant plastikinę įrangą.
Kiekvienas žmogus įvairius gaminius buityje naudoja kasdien į tai net neatkreipdamas dėmesio. Tai plastikinės kosmetikos pakuotės, plastikinės talpos, skalbimo skysčiai, kepimo plėvelės, asmens higienos priemonės ir kiti gaminiai.
Ftalatai aptinkami ir įvairios buitinės paskirties daiktuose: dušo užuolaidose, vinilo apmušaluose, klijuose, grindų dangose, maisto pakuotės ir vyniojimo plėvelėse, valymo medžiagose.
Taigi dėl ftalatų atsiradimo buityje labiausiai atsakingi prekių ir produktų gamintojai. Skaičiuojama, jog vien Europoje per metus pagaminama apie 1,5 mln. tonų plastiko minkštiklių, iš kurių maždaug 70 proc. šio kiekio sudaro ftalatai.
Ftalatai yra pavojingi sveikatai. Anot mokslininkų, jie priskiriami prie endokrininę sistemą ardančių medžiagų, taigi gali tapti nevaisingumo, apsigimimų, vėžio, diabeto ar nutukimo priežastimi.
Tačiau šių sveikatai pavojingų cheminių medžiagų naudojimas ir kontrolė vis dar menkai reglamentuota teisės aktais. Šios medžiagos lengvai patenka į vandenį ir jas pirmiausia aptinka vandentvarkos įmonės valomose nuotekose.
Užkrauta našta
Vandentvarkos įmonės neturi nei teisinių, nei techninių, nei finansinių galimybių apriboti ar reguliuoti ftalatų patekimą į valymo įrenginius.
Šie įrenginiai nėra pritaikyti ftalatams valyti – chemikalų molekulėms, sūkuriuojančioms nuotekose.
Tačiau vandentvarkininkai sulaukia sankcijų būtent už šiuos teršalus, kurių išvalymui Europoje net nėra sukurta technologijų. Taigi jie baudžiami už tai, ko nė viena šiuo metu šalyje veikianti nuotekų tvarkymo įmonė neturi galimybės padaryti. Aplinkosaugininkams grūmojimų ar įspėjimų nepakanka, imamasi ir teisinių sankcijų.
Pavyzdžiui, bendrovės „Klaipėdos vanduo“ specialistai nuo 2017 metų stebi, kokie ftalatų kiekiai patenka į jų kontroliuojamą nuotekų sistemą.
„Praėjusiais metais skirtingose Klaipėdos miesto ir rajono vietose paėmėme 37 nuotekų mėginius ir ištyrėme juos laboratorijoje“, – pasakojo šios įmonės ekologė Danguolė Čeledinienė.
Pasak specialistės, buvo tiriama 7 tipų ftalatų koncentracija. Palyginti su 2017 metų duomenimis, 2019 metais užterštumas 2 tipų ftalatais sumažėjo, o kitų penkių koncentracija išliko tokia pati.
„Grėsmingiausiu iš tirtų elementų laikomas di(2-dietilheksil)ftalatas – DEHP. Mūsų tvarkomose nuotekose šio elemento leistina koncentracija yra 2 mikrogramai litre (μg/l). 2017 metais mūsų valykloje fiksuota 0,72 μg/l koncentracija, o 2019 metų gruodį – 0,05 μg/l“, – pasakojo ekologė.
Tačiau, ištyrus ftalatų koncentracijas ne valykloje, kur nuotekos susimaišo, o atskiruose objektuose, situacija neatrodo tokia gera. Pavyzdžiui, vienos miesto skalbyklos nuotekose rasta net 210 μg/l ftalatų koncentracija, mašinų plovykloje – 159 μg/l.
Nors, atrodytų, kad taršiausios galėtų būti uostamiesčio pramonės įmonės, iš tikro daug kartų didesnę nei jose ftalatų taršą – iki 88 μg/l – specialistai užfiksavo iš daugiabučių namų ištekančiose nuotekose. Ftalatų ir kitų mikroteršalų buvo nustatyta net Klaipėdos miesto prokuratūros ir Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos valdybos išleidžiamose nuotekose.
Teršėjas moka. Ar tikrai?
Pagal galiojančius teisės aktus vandentvarkos įmonės privalo šalinti tam tikrus teršalus iš nuotekų. Įprastiniams teršalams nuotekų valymo įrenginiai pritaikyti, tačiau išgaudyti ir sunaikinti ftalatus reikia naujos kartos įrangos. Tai vandentvarkos įmonėms sunki finansinė našta.
Aplinkosaugininkai pateikė nurodymą papildyti taršos leidimą šiomis medžiagomis ir sumokėti nemažus pinigus už tai. Tačiau problema iš esmės nėra sprendžiama – sumokėjus brangiau už leidimus ji juk išlieka.
Tokiu būdu vandentvarkos srityje susiklostė ydinga situacija – įmonės, kurios valo teršalus iš nuotekų, yra paverčiamos teršėjomis. Jos yra verčiamos įsigyti taršos leidimus tiems teršalams, kurių jų valyklos net negali išvalyti – ftalatams.
Nors iš tiesų ir Lietuvoje, ir kitose ES šalyse galioja nuostata, kad už teršalų panaikinimą turi sumokėti tie, kas iš tiesų teršia.
Apie susiklosčiusią padėtį vandentvarkos įmonės viena po kitos rašė raštus Aplinkos ministerijai ir Aplinkos apsaugos departamentui, bet liko be atsako. Maža to, kai kuriuos vandentiekiečius imta persekioti lyg nusikaltėlius.
Gali grėsti sankcijos
Bendrovės „Klaipėdos vanduo“ vadovas Benitas Jonikas yra sakęs, kad administracija yra baudžiama už tai, ko nė viena šiuo metu šalyje veikianti nuotekų tvarkymo įmonė neturi galimybių padaryti – išvalyti ftalatus iš nuotekų. O už jų patekimą į aplinką įmonei gali grėsti sankcijos.
„Šios pavojingos atliekos randamos beveik visuose surenkamų nuotekų šaltiniuose. Tačiau miesto nuotekų valykla tiesiog niekaip nėra pritaikyta šiems teršalams išvalyti“, – sakė jis.
Į realias aplinkybes atsižvelgti nenorintys aplinkosaugininkai savaip traktuoja įstatymo raidę. Štai Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos valdybos viršininkas Alfredas Šepštas rašte vandentiekiečiams mini, kad „teršalai buvo išleidžiami į aplinką iš įmonės „Klaipėdos vanduo“ valdomų įrenginių, kurių eksploatacijai išduotame taršos leidime šie teršalai neįrašyti. Esą, tokia veika užtraukia administracinę atsakomybę įmonių vadovams.
Bėda ta, jog tai – mikroteršalai. Jiems nenustatyta riba, iki kurios jie nebūtų tokiais laikomi.
Kalbama net apie galimybę įmonei pateikti milžinišką ieškinį atgaline data už tai, kad kelerius metus į Kuršių marias esą buvo leistos pavojingos medžiagos – sankcijos taikomos atsispiriant nuo „nulinių tyrimų reikšmių“.
Paprastai tariant, tokių teršalų negali iš viso būti nuotekose. Tačiau bėda ta, jog tai – mikroteršalai. Jiems nenustatyta riba, iki kurios jie nebūtų tokiais laikomi.
Primeta atsakomybę
Pasak bendrovės „Šiaulių vandenys“ vadovo Jono Matkevičiaus, vandentvarkos įmonės susiduria su sveika logika prasilenkiančiu teisiniu reglamentavimu. Jis taikomas nuotekų išleidimui į gamtinę aplinką pavojingų medžiagų (toliau – PPM) atžvilgiu.
Dėl pastarojo vandentvarkos įmonėms ne tik taikoma nepagrįsta administracinė atsakomybė ir neproporcingos mokestinės prievolės, bet ir pasigirsta pasvarstymų, kad prieš jas turėtų būti pradėti net baudžiamojo persekiojimo procesai.
„Tokia situacija yra absoliučiai netoleruotina, prieštarauja „teršėjas moka“, konstituciniam teisinės valstybės principui ir niekaip nepadeda įgyvendinti ES vandens politikos tikslų.
Tiesiog vienašališkai atsakomybė dėl ftalatų ar kitų pavojingų mikroteršalų išvalymo perkeliama vien tik joms. Nors realiai jos negali jokiomis priemonėmis kontroliuoti to, kad pavojingos medžiagos nepatektų į nuotekas“, – sakė J. Matkevičius.
Pasak J.Matkevičiaus, taip vandentvarkos įmonės stumiamos į šachmatų terminais kalbant patą. Vandentiekiečiai stumiami prisiimti atsakomybę už rinkoje importuojamų ir naudojamų plastiko medžiagų bei gaminių sudėtį.
Štai ir „Vilniaus vandenims“ aplinkosaugininkai pateikė sankcijų paketą. Įmonė sulaukė reikalavimo atgaline tvarka sumokėti už padidintą taršą už praėjusius penkerius metus, per kuriuos kontroliuojančios institucijos niekada nevertino taršos ftalatais parametrų.
Pasak įmonės atstovų, toks sprendimas yra ne tik neteisėtas, neproporcingas, bet ir elementaria logika nesuvokiamas.
Prašo ir ministerijos pagalbos
Vandentvarkos įmonės kreipėsi į Aplinkos ministeriją prašydamos pagalbos dėl tarpinstitucinio bendradarbiavimo.
Valstybė priskirdama daugybę reikalavimų vandentvarkos įmonėms turėtų skirti ir papildomų lėšų įrangai atnaujinti. Pasaulinė patirtis kol kas skurdi. Kol kas tik šveicarai daro pirmuosius bandymus siekdami išgaudyti ftalatus iš nuotekų.
Mokslininkų teigimu, pagrindine priemone apsisaugoti nuo šių kenksmingų medžiagų – vengti plastikinių produktų ar jų pakuočių, teikti pirmenybę organiškiems, stiklo pakuotėse teikiamiems produktams.
