Atrodytų, na ir kas gi čia tokio tie asteroidai? Visa bėda (o gal kaip tik laimė), kad jų – nematome. Tai štai S. Manley'us ėmė ir padarė taip, kad visi jau atrasti asteroidai šiame vaizdo siužete būtų matomi. Kai kurių skaičiavimų duomenimis, kol kas yra atrasta tik apie 1 proc. visų arti Žemės praskriejančių asteroidų.
Kol kas yra atrasta tik apie 1 proc. visų arti Žemės praskriejančių asteroidų.
Kai visus asteroidus įžiebi, danguje pasidaro pastebimai šviesiau – daugiau žvaigždes primenančių taškelių. Bet kai tuos taškelius paleidi judėti savosiomis trajektorijomis... Tada ir atsiveria tikrasis Saulės sistemos vaizdas. Pasirodo, jų ten – ištisi spiečiai. Lekia jie visomis kryptimis, chaotiškai.
Asteroidų judėjimo greitis vaizdo medžiagoje padidintas taip: 1 sekundė lygi 2,5 paros. Visos tos „sniego gniūžtės“ priartėja prie Žemės ir nuo jos tolsta. Greičiausiai judančios „gniūžtės“ – arčiausiai Žemės praskriejantys asteroidai. Ir tai – tik žinomi asteroidai. Skaičiavimai byloja, kad kol kas yra atrasta tik apie 1 proc. visų arti Žemės praskriejančių asteroidų. 99 proc. kosminių užtaisų tebelaksto neatrasti.
Kaip tik tam ir sukurtas specialaus asteroidų registravimui skirto teleskopo „Sentinel“ projektas. „Stebėtojas“ būtų įkurdintas tarp Saulės ir Žemės.
O kol kas. O kol kas mūsų planeta taip ir skrieja per šitą beprotišką Brauno dalelių judėjimą primenančių asteroidų knibždėlyną, 99 proc. kurio tebėra neatrasta...