Japonijos mokslininkų grupė tyrė įvairių rūšių delfinų, įskaitant pilkųjų ir dryžuotųjų delfinų, dantis supančių audinių struktūrą ir funkciją bei palygino juos su kitų gyvūnų dantimis. Gauti rezultatai atskleidė daugybę skirtumų, dėl kurių delfinų dantų struktūros skiriasi nuo kitų žinduolių dantų struktūrų. Pavyzdžiui, dantis laikantis kaulas (vadinamasis alveolinis kaulas) yra labiau porėtas nei kitų gyvūnų. Be to, delfinų dantų lizdai yra neįprastai dideli, o dantys laisvesni.
Tyrėjai taip pat nustatė, kad delfinai turi unikalią raiščių struktūrą – kaip ir kitų žinduolių, vidinio sluoksnio skaidulos sklinda nuo danties šaknies, tačiau, kitaip nei kitų žinduolių, išorinio sluoksnio skaidulos sudėtingai įsiskverbia į kempininį kaulą. Tarp šių dviejų sluoksnių buvo stori ilgų nervinių skaidulų pluoštai, kurie vėlgi būdingi tik delfinams. Įdomu tai, kad kai kurios skaidulos baigiasi struktūromis, panašiomis į jutimo receptorius ir leidžiančiomis elektrocheminiams signalams greičiau keliauti skaidulomis.
Apibendrinant šiuos morfologinius požymius galima daryti prielaidą, kad delfinų dantys atlieka jutiminę funkciją, leidžiančią gyvūnams aptikti aplinkos pokyčius – panašiai kaip katės ūsai. Ryo Kodera iš Tsurumi universiteto Japonijoje leidiniui „New Scientist“ sakė, kad ilgos skaidulos rodo „didelį dantų judrumą“, o stori nervų pluoštai rodo „padidėjusį jautrumą dantų judėjimui“.
Nors išvadose galutinai nenurodoma, kokiam pojūčiui šie fiziologiniai skirtumai gali turėti įtakos, R.Kodera mano, kad tai galėtų padėti delfinams geriau girdėti po vandeniu. Jis sakė žurnalui „New Scientist“: „Mūsų išvados patvirtina hipotezę, kad delfinai naudoja savo dantis kaip pažangios garso priėmimo sistemos dalį.“
Povandeninė klausa – ne vienintelė delfinų supergera savybė: naujausi tyrimai rodo, kad mažieji delfinai turi „septintąjį pojūtį“ ir gali geriau už plokščiakakčius aptikti elektros sroves (nors ir ne taip, kaip rykliai ir rajos!).
