Specialistai grįžta čia kiekvienais metais ir kaskart baiminasi vieno iš šių povandeninių kalvų viršūnėje išvysti kraterį. Pagrindą nerimauti, kad krateriai vieną – visai negražią – dieną, atsivers, mokslininkai turi: šalia kalvų šaltose Arkties gelmėse tokių geologinių darinių esama; manoma, kad jie susidarė per ankstesnį tirpimą, prieš 12 000 metų.
Čia, po ledo sluoksniu — skystos gamtinės dujos ir pusiau kietas jų junginys su vandeniu — metano hidratas. Vertinant techniškai, šios kalvos — visai ne kalvos, o pingai — ypatingos įšalo reljefo formos, susidarančios dėl netolygaus temperatūrų ir slėgio pasiskirstymo ten, kur daug metų nebūna šilta. Anksčiau tokie dariniai buvo randami tik sausumoje, amžinojo įšalo zonoje. Ledo dengiamo vandenyno dugno matematiniais modeliais mokslininkai padarė išvadą, kad kalvose esančios dujos pateko čia iš angliavandenilių turtingų žemesnių uolienų sluoksnių. Modeliavimo rezultatai publikuoti žurnale „Science“.
Kada ledo pluta plyš ir metanas ištirps aplinkiniame vandenyje, tiksliai numatyti neįmanoma, tačiau mokslininkai mano, kad tai gali nutikti bet kuriuo metu, netgi nežymiai padidėjus vandens temperatūrai. Nuo skysto vandens metaną skiria maždaug 20 metrų ledo ir 390 metrų vandens storymė virš jo. Kai metanas išsiverš iš kalvų, jų vietoje liks krateriai. Įvertinti ledui ištirpus išsiskirsiančių dujų kiekį kol kas sunku.