NASA Goddardo kosminių skrydžių centro astrofizikas Jeremy Schnittmanas sakė, kad žmonės šį klausimą mokslininkams užduoda labai dažnai, rašo „ScienceAlert“.
„Šių sunkiai įsivaizduojamų procesų modeliavimas man padeda susieti reliatyvumo matematiką su realiomis pasekmėmis realioje Visatoje. Taigi aš sumodeliavau du skirtingus scenarijus: vieną, kai fotoaparatas – drąsaus astronauto pakaitalas – tiesiog praleidžia įvykių horizontą ir išskrieja atgal, ir kitą, kai jis kerta ribą, taip užtvirtindamas savo likimą“, – teigė jis.
Įvykių horizontu vadinama riba aplink juodąją bedugnę, iš kurios nebegali pabėgti šviesos spinduliai, tuo labiau kitos dalelės ar objektai.
Simuliacijas galite šiuose vaizdo įrašuose:
Juodosios skylės arba juodosios bedugnės susidaro iš masyvių negyvų žvaigždžių branduolių, kurie griūva veikiami savo pačių gravitacijos, jos yra tokios tankios, kad jų medžiaga susispaudžia į sunkiai šiandieninei fizikai suprantamą erdvę, rašo „ScienceAlert“.
Tačiau vienas iš šio suspaudimo padarinių yra susidarantis įvykių horizontas – riba, kurioje gravitacijos trauka yra tokia stipri, kad net šviesos greičio nepakanka iš jos pabėgti. Tai reiškia, kad negalime žinoti, kas yra už įvykių horizonto.
Šviesa yra pagrindinė priemonė, kurią naudojame Visatai tirti. Jei iš juodosios skylės vidaus nematome jokios šviesos, tiesiog negalime pasakyti, kas ten yra, nurodo "ScienceAlert"
Teoriškai galima susidurti su paradoksais, kai informacija išlieka įvykių horizonte stebėtojo požiūriu, tačiau iš ribą kertančio objekto požiūrio taško ji paslepiama visiems laikams.
J.Schnittmanas, NASA parengęs keletą juodųjų skylių simuliacijų, savo naująją simuliaciją grindė supermasyvia juodąja skyle, labai panašia į Šaulys A* (Sagittarius A*). Jis pradėjo nuo juodosios skylės, kurios masė prilygsta maždaug 4,3 mln. saulių, ir kartu su duomenų mokslininku Brianu Powellu, taip pat dirbusiu Goddarde, duomenis suvedė į NASA superkompiuterį "Discover".
