Kaip ir kada tai įvyks priklauso nuo Higgso bozono dalelės savybių. Tiesa, jos dar nėra tiksliai apskaičiuotos, rašo BBC.
Higgso bozonas padeda paaiškinti, kodėl visatoje egzistuoja masė, o kai kurie mokslininkai šią dalelę vadina pagrindine visatos statybine medžiaga.
Po to, kai Didžiajame hadronų greitintuve (LHC) pernai pavyko atrasti šios dalelės egzistavimo įrodymų, viso pasaulio mokslininkai puolė kurti teorijas, kokią įtaką Higgso bozonas turi fizikai.
Vienoje teorijoje, pavadintoje vakuuminiu nestabilumu, postuluojama, kad visata gali būti ciklinė ir nuolat atsinaujina. Kitaip sakant, po milijardų metų dabartinėje visatoje gims nauja, ją pakeisianti visata.
„Pasirodo, kad remiantis standartiniu dalelių fizikos modeliu, galima atlikti skaičiavimus, jei žinai tikslią Higgso bozono masę“, – teigė „Fermilab“ tyrimų laboratorijos fizikas teoretikas Josephas Lykkenas.
Pirminiai LHC duomenys parodė, kad Higgso bozono masė yra maždaug 126 gigaelektronvoltai (GeV).
„Jei remiesi mūsų suprantamais fizikos dėsniais ir atlieki šiuos skaičiavimus, rezultatai nedžiugina, – pastebi J. Lykkenas. – Gauni kvantinius svyravimus, kurių rezultatas – mažas vakuumo burbulas. Tokioje būsenoje visata nori egzistuoti. O kadangi tai yra žemesnės energijos būsena, šis burbulas galiausiai ims plėstis šviesos greičiu, nušluodamas viską, kas egzistavo iki tol.“
Tiesa, fizikas priduria, kad mums dėl to neverta jaudintis. Mat kai tai nutiks Saulė ir Žemė seniausiai nebeegzistuos.
J. Lykkenas savo įžvalgomis pasidalino Bostone vykusioje mokslininkų konferencijoje.
Ohajo valstijos universiteto profesorius Chrisas Hillas antrino, kad LHC mokslininkų apskaičiuota Higgso bozono masė patenka į ribas, kuriose kyla nestabilumo problema. „Kol to nežinojome, Higgso bozonas galėjo būti bet kokios masės labai plačioje skalėje. Neįtikėtina tai, kad iš visų galimų variantų nuo 114 iki kelių šimtų GeV, ji yra ties kritine 126-ių riba. Dabar mums reikia išmatuoti ją dar tiksliau, kad nustatytume visatos likimą“, – teigė C. Hillas.
Patikslinti Higgso bozono savybes leis tolesni LHC tyrimai. Tiesa, šiuo metu hadronų greitintuvas laikinai išjungtas, tad to teks palaukti dar keletą metų.
Jei vakuuminio nestabilumo teorijos skaičiavimai pasitvirtins, tai atgaivins seną idėją, kad dabartinė visata yra tik viena iš daugelio šio ciklo „tarpininkių“.
