Iš tiesų, šie įtaisai menčių galuose yra labai panašūs į tuos, kurie yra matomi lėktuvų sparnų galuose. Sraigtas iš esmės yra besisukantis sparnas, todėl jis gali susidurti su panašiomis problemomis. Lėktuvams vingletais vadinami įtaisai reikalingi sūkurių sumažinimui. Šie sūkuriai rodo, kad lėktuvo aerodinaminis efektyvumas nėra pakankamas. Sumontavus šiuos vingletus padidėja sparno keliamoji galia, o iš paskos skrendančių lėktuvų taip nepurto sudrumsto oro srautai.
Sraigtasparniai, aišku, gali kilti ir leistis vertikaliai ar tiesiog pakibti vietoje. Jiems susidarantys sūkuriai trukdo kitaip. Kadangi sraigtasparnio kabina yra po sraigtu, kylant ji gali būti neblogai įsiūbuota sraigto sudrumstų oro srautų. Kylant iš žvyruotų ar žolinių aikštelių problemų būna ir rimtesnių.
Tikriausiai yra tekę bent filmuose matyti, kaip atrodo sraigtasparnio pakilimas iš improvizuotos aikštelės – kyla dulkių debesys, triukšmas, o aplink esantys žmonės turi slėpti akis. „AgustaWestland AW101“ sraigtasparnių pilotai pastebėjo, kad orlaivis su riestais menčių galais nesukuria tokių milžiniškų dulkių debesų. Taigi gerėja matomumas, o tikimybė pažeisti sraigtasparnį keliamomis dulkėmis ar smulkiais akmenukais – mažėja.
Sraigtų vingletai taip pat pagerina aerodinaminį efektyvumą. Tai reiškia, kad teoriškai sraigtasparniui pakanka mažesnio sraigto tam pačiam svoriui pakelti, o pats orlaivis yra manevringesnis. Jis taip pat gali sudeginti mažiau degalų ir nekelia tokio didelio triukšmo. Būtent dėl pastarosios priežasties riestus sraigtų galus turi ir garsusis „Apache AH-64D“ atakos sraigtasparnis, ir daug kitų karinių orlaivių.
Beje, panašius įtaisus turi ne tik sraigtasparniai, bet ir propeleriniai lėktuvai ar net paprasti buitiniai ventiliatoriai. Nors pastarųjų atveju dažnai abejojama tokio pasirinkimo būtinumu ir nauda.
