Ir pastarosios „sporto šakos“ olimpinėms žaidynėms prilygstantis čempionatas yra garsusis Nathano Koni salos dešrainių valgymo konkursas (angl. Nathan's Coney Island Hot Dog Eating contest), kuriame išbandomos gerklės, stemplės ir skrandžio galimybės. O naujausio mokslinio tyrimo autoriai tvirtina, kad būtent šio konkurso dalyviai yra praktiškai iki teorinių galimybių ribos ištreniravę savo valgymo padargus ir virškinimo sistemą.
Eksperimentas, kurį suprojektavo ir atliko fiziologas bei fizioterapeutas Jamesas Smoliga, parodė, kad šie puikiai treniruoti sportinio valgymo ekspertai teoriškai per 10 minučių galėtų suryti net 84 dešrainius.
Dabartinis pasaulio rekordas, priklausantis Joey Chestnutui, yra 75 dešrainiai (su bandele), buvo pasiektas šiemet – laikantis visų atsiribojimo tarp asmenų reikalavimų, kuomet visi konkurso dalyviai vienas nuo kito buvo atskirti organinio stiklo pertvaromis.
J.Smoliga, dirbantis Haipointo universitete (Š.Karolina, JAV) tvirtina, kad nors šis konkursas, dažnai vertinamas kaip „pramoginis persirijimo reginys“, iš tiesų jo dalyviai pastaraisiais laikais padarė didesnę pažangą nei bet kurios kitos sporto šakos atstovai.
Mokslininkas, vertindamas paskutinių 39 metų istorinius duomenis, kuriuos galima rasti šio renginio interneto svetainėje ir vertindamas juos kartu su jau anksčiau nustatytais žmogaus žarnyno plastiškumo rodikliais nustatė absoliučią viršutinę žmogaus galimybių ribą – kiek dešrainių galima susigrūsti į gerklę per 10 minučių.
Jo rezultatai rodo, kad šiuolaikiniai „elitiniai“ dešrainių valgytojai pasiekia net penkis kartus aukštesnių rezultatų, nei jų pirmtakai, panašiose varžybose dalyvavę devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Skirtumas tarp dabartinių čempionų ir paprastų žmonių, kurie dešrainius valgo pasisotinimui, o ne tam, kad parodytų savo galimybes, yra dar didesnis: paprasti žmonės per 10 minučių gali suvalgyti iki maždaug 10 dešrainių.
Tiesą sakant, rezultatų pasiskirstymas yra beveik toks pats ir visose kitose sporto šakose. Skirtumas tas, kad dešrainių valgyme tas skirtumas tarp „elitinių“ ir „paprastų“ yra kur kas didesnis.
„Šie rezultatai labai smarkiai kontrastuoja su maratono bėgimu, kur pasaulio rekordininkas išlaiko „tik“ maždaug dukart didesnį greitį nei vidutiniai maratonininkai ir tikrai nėra bent penkis kartus greitesnis nei žmogus, greitu žingsniu einantis 5 kilometrų atstumą“, – rašė J.Smoliga.
Dešrainių valgymo varžybose pastaruoju metu atsiranda vis daugiau dalyvių, be to, išvystytos specialios „treniruočių metodikos“, tad J.Smoliga stebėjo, kaip bėgant metams augo dešrainių valgytojų virškinimo trakto plastiškumas.
Tačiau žarnyno plastiškumas yra tarsi dviašmenis kirvis: gebėjimas greitai susikimšti į skrandį milžiniškus maisto kiekius reikalauja treniruotumo, tačiau, skirtingai nei kitose sporto šakose, kur čempionai gali pasigirti sveikais, gerai treniruotais kūnais, šios rungties ekspertai dažniau susiduria su sveikatos sutrikimais.
Pavyzdžiui, pasaulio čempionas J.Chestnutas 2005 sugebėdavo į gerklę sugrūsti 267 gramus dešrainių per minutę, o 2018 metais šį rodiklį padidino iki 740 gramų.
Gali būti, kad taip nutiko dėl išaugusio šalinimo iš skrandžio greičio ar ekstremalaus skrandžio padidėjimo, o tai savo ruožtu gali smarkiai sumažinti žarnyno raumenų susitraukinėjimą.
Virškinimo traktas, kuomet jis yra saikingas, gali būti naudingas – jis kai kuriems plėšrūnams suteikia galimybę grobį gaudyti gana retai, bet tada prisiryti iki soties. Visgi kuomet kalbama apie skrandžio ir žarnyno tampymo sportą ir reguliarias treniruotes, galima gana rimtai susigadinti sveikatą. Visgi, anot J.Smoligos, ilgalaikių šios srities tyrimų trūksta.
„Jeigu ekstremalios žarnyno talpos priežastis yra ne adaptacijos, o lėtinio pažeidimo pasekmė, tuomet galima būtų nesunkiai paaiškinti, dėl ko valgymo rekordai yra tiek daug kartų didesni už normą nei kitų sporto šakų rekordai“, – teigė mokslininkas.
Žinoma, vertinant per mokslinę prizmę, Koni salos dešrainių konkursas taip pat nėra idealus – bėgant laikui buvo taisyklių pokyčių, pačių dešrainių dydis nėra labai griežtai reglamentuojamas, be to, esama tam tikrų spragų duomenų užpildyme. Bet tyrimas mokslinės vertės visgi turi. Matyt, dėl to jį ir publikavo žurnalas „Biology Letters“. Ir, galima tikėtis, kada nors įvertins alternatyviųjų Nobelio apdovanojimų komisija.
