Keturios pastarosios bendrovės (ir tai tikrai ne pilnas sąrašas, o tik pirmieji į galvą šovę pavadinimai), nors ir gimė Kinijoje, bet savo produktais dabar bando užkariauti visas pasaulio rinkas. O kad įtiktum išpuikusiam vakariečiui – ir dar taip, kad jis geruoju tą produktą minėtų – reikia jau visai nebe tų atgrubnagiškų, nepatikimų gamybos metodų, kaip prieš dešimtmetį ar du, o tikrai pasaulinio lygio surinkimo ir kokybės kontrolės linijų. Ir, žinoma, pagrindinio kiniško privalumo – geros kainos.
Prisiklausęs internetuose sklandančių liaupsių nusprendžiau surizikuoti ir įsigyti naujausią „OnePlus“ telefoną – trečią modelį. Žvalgiausi į jį jau kurį laiką, bet didesniąją vasaros dalį jie nebuvo gabenami į Europą – gamintojai savo svetainėje aiškina, kad paklausa buvo tokia didelė, jog tiesiog nespėjo gaminti telefonų reikiamais kiekiais. Todėl prekybą Europoje pristabdė iki rugsėjo 12 dienos.
Užsakiau telefoną rugsėjo 17, o jau prie mano durų DHL kurjeris stovėjo rugsėjo 27 dieną. Pristatymas nemokamas, muito mokesčio primokėti nereikėjo. Kartu su telefonu buvo įsigytas dėkliukas ir „Simplesurance“ draudimas nuo visų gedimų – nesvarbu, vartotojo kaltė ar ne vartotojo, draudikas žada, kad įrenginį sutaisys ir pakeis (draudimo įmonė padalinio Lietuvoje, panašu, neturi, tad kol telefono nesudaužiau, tol nežinau, ar patikimas tas draudimas). Paties telefono kaina – 399 eurai. Dėkliukas – 20 eurų. Draudimas – dar 79 eurai (tiesa, paskutiniu metu pristatymas vėl šlubuoja – naujausiais duomenimis pristatymo data pailginta iki 3 savaičių nuo apmokėjimo, tad gali būti, kad pardavimus Europai vėl netrukus kuriam laikui pristabdys).
Dėžutės turinys – ganėtinai asketiškas: telefonas, kroviklis ir adata SIM kortelei išimti. Jeigu reikia ausinių – prašome. Už papildomą kainą. Pati dėžutė atrodo paprastai, bet visai neprastai – matosi, kad gavo produktų dizainerio dėmesio.
Telefono dizainas taip pat ganėtinai paprastas, bet keletas išskirtinių detalių yra. Visų pirma, ausinių kištukas yra ne labiau įprastoje vietoje ant viršutinės briaunos, o apačioje, šalia kroviklio prijungimo lizdo. Antra (nors šiais laikais jau visai nenuostabu) – kroviklis yra ne įprasto „microUSB“, o „Type C USB“ formato. O tai turi ir privalumų ir trūkumų. Trečias skirtumas – papildomas šiurkštus mygtukas, skirtas greitam telefono režimo perjungimui iš įprastinio („dieninio“) į tylų („naktinį“) režimą, su tarpiniu variantu. Visas korpusas – anoduoto aliuminio, o ne kokia nors kiniška plastmasinė piguva. Spalvą galima rinktis tarp pilkos ir auksinės, tačiau auksinės spalvos korpusą interneto parduotuvėje užsakyti sunkiau – dažniausiai prie jo būna pažymėta „Out of stock“ (t.y., „Šiuo metu neturime“).
5,5 colių įstrižainės „Optic AMOLED“ (modifikuotos „super AMOLED“) technologijos ekranas padengtas apsaugine plėvele, užklijuota ne ant kokio nors pigaus neaiškaus gamintojo stiklo, o ant „Gorilla Glass 4“. Ekrano raiška – „Full HD“ (1080 x 1920 taškų), tad taškų tankis – apie 401 ppi. Kitaip tariant, aukščiau bambos nešoka, bet būtų labai begėdiška sakyti, kad ekranas prastas. Juolab, kad ir šviečia jis puikiai, ir spalvas atvaizduoja gražiai (gal kiek per ryškiai), nors programiškai šiokių tokių problemų yra. Nustačius automatinį ekrano ryškumo parinkimą naudojimo pradžioje kartkartėmis tekdavo susidurti su pernelyg tamsiu ekranu – gali būti, kad laikydavau pirštą ties aplinkos šviesos jutikliu. Atnaujinus programinę įrangą ši problema dingo, tačiau atsirado kita: kartais trumpam nepageidaujamai pasikeičia ekrano spalvų šiltumas – jis kelioms akimirkoms tai pamėlsta, tai pagelsta, o po to vėl gerai pradeda rodyti. Tikiuosi, kad kuriame nors iš ateities atnaujinimų ir šita „funkcija“ bus panaikinta.
Pagrindinis namų mygtukas atlieka ir piršto atspaudo skaitytuvo funkciją. Veikia fantastiškai greitai ir tiksliai, naujo piršto atspaudo registravimas taip pat ilgai netrunka. Kiti telefono valdymo mygtukai yra pritaikomi vartotojo poreikiams. Kas reiškia, kad juostelėje po ekranu esantys mygtukai gali būti iškelti į patį ekraną, jų funkcijos gali būti sukeistos vietomis (todėl juostelės mygtukai žymimi ne „namus“ ir „grįžimą atgal“ žyminčiomis piktogramomis, o paprastais taškais), priklausomai nuo paspaudimo būdo šiems mygtukams gali būti priskirtos papildomos funkcijos.
Apskritai „OnePlus“ natūralią „Android“ aplinką modifikavo labai saikingai ir neįdiegė praktiškai jokios savo programinės įrangos, bet tam tikras pėdsakas jaučiamas. Pavyzdžiui, sukurtas kairiausias darbalaukio langas, vadinamas „lentyna“, kuriame matomos labiausiai naudojamos programėlės ir, priklausomai nuo modifikacijų, arba dienotvarkės punktai, arba pasirinkti įskiepiai. Meniu galima rasti ir „naktinį“ režimą (kalbant paprastai – atliekama pagrindinio meniu ir kai kurių langų spalvų inversija).
Turinio perkėlimas iš seno įrenginio į naują vyksta pakankamai greitai – suliečiate abu telefonus nugarėlėmis (senasis įrenginys turi palaikyti NFC ryšio technologiją), paspaudžiate kelis mygtukus – ir į naują telefoną jau keliauja jūsų programėlių rinkinys ir „Google“ paskyros nustatymai. Tad su nauju telefonu tikrai nereikės po vieną ieškotis visko, kas jums įprasta.
Akumuliatoriaus krovimas vyksta neįtikėtinai greitai – „Type C USB“ yra puikus dalykas. Bet tik tol, kol nepamirštate kroviklio namie porai dienų, nes šio formato laido taip lengvai iš draugų ir kolegų nepasiskolinsite, jų kol kas dar nėra daug. Su didesnį įkrovimo greitį užtikrinančiu „Dash“ krovikliu per 30 minučių akumuliatorių galima įkrauti nuo 0 iki 63 procentų. Gamintojas tikina, kad to užteks visai dienai, bet aš nebūčiau toks optimistiškas. Per valandą akumuliatorius įkraunamas pilnai. Tiesa, reikia įspėti, kad kroviklis gali zyzti. Dieną negirdėsite, bet prabudę vidury tylios nakties prie ausies galite išgirsti nestiprų burzgimą USB/220V adapteryje. Tad teko įprasti akumuliatorių įkrovinėti ne naktį, o iš ryto. Nepaisant zyzimo, telefonas ir kroviklis nekaista, tad ir sprogimo tikimybės nėra („Oneplus“:„Samsung“ 1:0).
Šiaip 3000 mAh talpos akumuliatorius tikrai nėra išskirtinai talpus, bet ir įrenginio energijos vartojimas yra pakankamai taupus, kad esant vidutinio intensyvumo naudojimui su atsarga pakaktų vienai parai, bet ne antrai.
Telefono viduje – tikrų tikriausia, aukščiausio lygio pasaka. „Snapdragon 820“ lustų rinkinys su 4 procesoriais (2 spartieji 2,15 GHz ir 2 taupieji po 1,6 GHz). Kitaip tariant, lygiai tas pats, kaip ir tose „Samsung Galaxy S7“ versijose, kuriose procesoriai yra ne „Exynos“. Grafikos procesorius taip pat tas pats – „Adreno 530“. Vidinės atminties kiekio variantas – tik vienas: 64 GB. Ir, deja, be galimybės išplėsti atmintį papildoma atminties kortele, ką galima vadinti pagrindiniu trūkumu. Kita vertus, telefone užkišti tokį atminties kiekį tikrai nėra lengva.
O štai vienas skaičius, kuris galėtų sužavėti visus, kurie perka telefonus pagal technines charakteristikas, yra 6 GB darbinės atminties (RAM). Bet žavėtis neskubėkite – įdėti juos „OnePlus“ tai įdėjo, bet vėliau pripažino, kad ne visus įjungė, nes su pilnu atminties kiekiu per greitai akumuliatorius išsenka. Kita vertus, jei greitai skraidantis telefonas jums svarbiau nei ilgai skraidantis telefonas, „OnePlus“ vadovas pats informavo, kad galite diegtis trečiųjų šalių „Android“ modifikacijas (ROM), kurios „atrakins“ pilną telefono našumo potencialą.
Skųstis našumu net ir su nepilnai atrakintu potencialu (4 GB RAM) taip pat būtų labai jau nekorektiška – „GeekBench 4.0.1“ testas parodė 1702 našumo rezultatą vienam branduoliui ir 4165 taškus keliems branduoliams. Pagal to paties „GeekBench“ lenteles, našumu jis atsilieka tik nuo „Samsung Galaxy S7“, „Samsung Galaxy S7 Edge“ ir „Samsung Galaxy Note 7“ (na bet pastarojo jau nebeliko). „AnTuTu“ testas šį aparatą taip pat vertina dosniai: našumo testo versijoje 6.2.1 šis aparatas pelnė arti 140 tūkst. taškų – aukščiau yra tik „iPhone 7“ ir kiniški „Xiaomi Mi 5s“ bei „LeEco LEX720“.
Žinoma, prie sintetinių testų rezultatų galima kabinėtis ir kaltinti įrenginio gamintojus nesąžiningumu – jau prieš kelis metus pirmąkart pastebėta tendencija „užturbinti“ telefono charakteristikas užfiksavus testo įjungimą ir vėl grąžinti normalų, energijos požiūriu taupesnį režimą po testo tapo visiškai standartiniu gamintojų elgesiu – bet kai vienodai sukčiauja visi gamintojai, kinai tikrai negalėtų sau leisti atsilikti.
Kameros objektyvas išlenda maždaug milimetrą iš nugarėlės, tad tenka pripažinti, kad bendrą „pliko“ aparato vaizdą jis šiek tiek bjauroja, bet už tai dėkliuke atrodo visai gražiai (o metus panešiojus telefoną be jokių apsauginių priemonių supratau, kad dėkliukas yra tiesiog privalomas aksesuaras).
Apskritai kameros veikimą galima pavadinti solidžiu – „OnePlus“ nuotraukų kokybe gali pasipešioti su tais pačiais jau minėtais 7 serijos „Samsung Galaxy S“ serijos telefonais ir vaizdo aštrumu, ir fotoaparato funkcijomis – „OnePlus“ siūlo HDR fotografavimą ir optinį vaizdo stabilizavimą. Tiesa, nors HDR fotografijų spalvos gražesnės (šviesiausios vaizdo vietos patamsinamos, o tamsiausios – pašviesinamos), maksimaliai išdidinus vaizdą matomas šioks toks suliejimas, panašus į piešinius akvareliniais dažais. Bet neišdidinta nuotrauka ekrane atrodo tikrai solidžiai. Kompiuterio ekrane – taip pat. Na bet jeigu reikia maksimalaus vaizdo detalumo, kai fotografavimo sąlygos geros, HDR geriau išjungti.
Įsijungus fotoaparatą ekrano praktiškai neteršia perteklinės pasirinkimų kaitaliojimo galimybės – visos jos kiek galima išslapstytos po vienu ar kitu meniu ženkleliu, tačiau pasirinkimų spektras tikrai platus – galite filmuoti paprastai, filmuoti sulėtintai, fotografuoti paprastai ar fotografuoti 30 kadrų ir iš jų pasirinkti labiausiai patikusį, fotografuoti panoramas, fotografuoti rankiniu režimu. Rankinio režimo parinkčių reguliavimas taip pat gerai apgalvotas – pagrindiniai nustatymai keičiami apatinėje ekrano dalyje atsirandančiu lanko formos slankikliu.
Viską apibendrinus išvada paprasta: „OnePlus 3“ yra neabejotinas flagmanų žudikas, prieš kurį blanksta ir žinomiausių gamintojų aparatų blizgesys.
