Štai į tokią aplinką, kur vienas gamintojas daugiausiai už telefonus mokėti pasiryžusiems Europos vartotojams bruka savo „Exynos“ serijos procesorius, o kitas negali pasiūlyti įrenginių su pilnaverčiu „Google“ paslaugų rinkiniu, gana puikiai integruojasi telefonų rinkos išsišokėlis „OnePlus“.
Priminsime, 2014 metais išmaniųjų telefonų pasaulyje nemažai bangų sukėlė titulas „flagmanų žudikas“ – kinai nepriekaištingai veikiančius, tokios pačios komplektacijos (arba funkcinių galimybių), kaip ir garsiausių įmonių flagmanai, išmaniuosius telefonus pasiūlė už vos nedidelę dalį tų flagmanų kainos. Ir nuo to laiko maždaug kas metus (o vėliau – ir kas pusmetį) „OnePlus“ iš savo gamyklų ir sandėlių išsiunčia vis naujų tik su flagmanais konkuruojančių telefonų modelių.
Tiesa, stiprėjant įmonės pozicijoms ir gerėjant reputacijai vartotojų akyse vienas privalumas palengva išnyko – „flagmanų žudikas“ tapo tiesiog „flagmanu“. Kuris nei kitoms Kinijos, nei Pietų Korėjos, nei Japonijos, nei JAV įmonėms nenusileidžia nei dizainu, nei našumu, nei komponentų kokybe, nei naudojimo patogumu. Ir, deja, prie šio sąrašo reikėtų pridėti ir kainą – ji jeigu ne suvienodėjo su konkurentų pasiūlymais, tai labai smarkiai prie jų priartėjo.
Bet net ir tokios aukštos kainos nepaneigia aiškaus privalumo prieš dominuojančius konkurentus: „OnePlus“ tiesiog neturi tų trūkumų, kurie labiausiai erzina arba kelia didžiausią nepilnavertiškumo jausmą žmonėms, įsigijusiems naujausius „Samsung“ arba „Huawei“ flagmanus.
Dizainas
Kai reikia suprojektuoti „plytą“, daug gudrybių neprigalvosi. Telefonas turi būti plonas, stačiakampis, galima toleruoti fotokameros sistemos iškyšą, o ekranas turi užimti kuo didesnę priekinės sienelės ploto dalį. Na, tai „OnePlus“ naujoji telefonų serija – „OnePlus 8“ ir „OnePlus 8 Pro“ šioje vietoje, kaip ir daugelis pažangesnių konkurentų, susidėlioja riebias žalias varneles.
Bet papildomą varnelę naujieji „OnePlus“ flagmanai gauna už tikrai ne kiekvienam telefonui būdingą (ir gana akivaizdžiai iš „iPhone“ pasiskolintą) bruožą – papildomą fizinį 3 pozicijų garso išjungimo slankiklį (jis vienu prisilietimu perjungia telefoną iš tylos į vibravimo ar garsinio skambučio režimą). Jei atsinaujinus kino teatrų veiklai ketinate iškarto lėkti žiūrėti filmus arba dažnai lankytis teatruose, tai yra labai patogu – garsą išjungsite telefono net iš kišenės neištraukę.
Kita dažnam išmaniajam telefonui būdinga dizaino savybė – ties šonais lenktas ekranas. Čia nuo konkurentų „OnePlus“ nesiskiria ir madai pasiduoda, bet yra nedidukas skirtumas tarp paprastosios ir „Pro“ 8 laidos versijų: „Pro“ telefono ekrano kraštai užlenkti šiek tiek stipriau.
Čia, beje, reikėtų prisiminti praėjusio rudens „OnePlus 7T“ telefonų seriją – pigesnysis tos serijos telefonas (ne „Pro“) buvo su visiškai plokščiu ekranu. Ir būtent dėl šios priežasties jis labai gerai tiko vienam konkrečiam „OnePlus“ gerbėjų segmentui – kompiuterinių žaidimų mėgėjams. Mat plokščiame ekrane visi ekrano taškai yra vienodai jautrūs prisilietimui ir į tą prisilietimą reaguoja vienodai tiksliai. Tuo tarpu lenktose ekrano dalyse prasideda visokios gudrybės ir klaidos, ir ne visada į lietimą sureaguojama vienodai. O žinant, kad kai kurių programėlių svarbūs valdymo elementai dažnai būna išdėstyti kraštuose, lenktas ekranas tikrai nėra privalumas.
Telefone įtaisyta stereo garsiakalbių sistema – viršutinis yra tiesiai virš ekrano, pačioje priekinės sienelės plokštumoje (svarbus privalumas – laikydami telefoną šonu to garsiakalbio neuždengsite delno kraštu), apatinis – apatinėje briaunoje. Jei dar turite ausinių, kurios prie telefono jungiamos per kištuką, tai galite slėpti jas giliai į istorinių relikvijų stalčių – šiuose „OnePlus“, kaip ir daugelyje kitų šiuolaikinių telefonų tokio dalyko nėra (taip, „Apple“ teisingai numatė ateitį kai pirmą kartą pasiūlė telefoną be ausinių kištuko).
Abiejų modelių nugarėlės stiklinės. Kaip įprasta Kinijos gamintojams – su ganėtinai originaliu spalvos ir tekstūros deriniu. Apžvalgai buvo gauti du identiški „ledinės žalios“ spalvos telefonai (šviesiai žalios su mėlynu atspalviu, matinės tekstūros korpusas), bet taip pat galima rinktis ir labiau klasikinį juodą. Jeigu norėtumėte įsigyti paprastąjį „OnePlus 8“, dar galėtumėte rinktis ir drąsesnį „tarpžvaigždinio švytėjimo“ spalvinį variantą – pastarasis pasižymi veidrodiniu metališku blizgesiu ir atsispindi bemaž visomis vaivorykštės spalvomis – panašiai, kaip ir praėjusį rudenį pristatytas „Samsung Note 10“ variantas, tik „OnePlus 8“ atspindimos spalvos yra šaltesnės. Tuo tarpu trečiasis spalvos variantas, siūlomas „OnePlus 8 Pro“ pirkėjams, yra „ultramarino mėlyna“ – labai ryški, bet paviršius matinis.
Abiejų telefonų asmenukių kamera yra paslėpta skylutėje, viršutiniame kairiame ekrano kampe. Pagrindinė kameros sistema išoriškai matoma maždaug milimetro aukščio iškyšoje, centrinėje ekrano ašyje.
Ekranas
Jau prieš metus „OnePlus“ tapo pirmuoju „nespecializuotu“ (t. y., ne konkrečiai žaidėjams telefonus siūlančiu) gamintoju, kuris pateikė įrenginį su 90 Hz skleistinės ekranu. Asmeninė patirtis didelio skirtumo tarp 60 ir 90 Hz neparodė, bet visų gamintojų, kurie pereina prie naujojo ekrano dažnio, teigimu, toks vaizdo atnaujinimas leidžia mėgautis sklandesniu judesiu. Žinoma, brangesnį ekraną juk kažkokia nauja nauda pateisinti reikia.
Pamatę „OnePlus“ pavyzdį susigriebė net rinkos lyderiai. O tai rodo, jog 90 Hz efektas iš tiesų yra (mažų mažiausiai – rinkodarinis poreikis pareikšti, kad „mes tikrai neatsiliekame“). Ir galima tikėtis, kad ateityje jis bus tik stipresnis, nes ir programėlių gamintojai kažkada turėtų suprasti, jog 60 Hz vaizdo atnaujinimo dažnis jau išeina iš mados.
Šiemet „OnePlus“ žengė dar vieną žingsnelį į priekį: jeigu paprastojo telefono ekrano dažnis ir liko 90 Hz, tai „Pro“ modelis „užturbintas“ iki 120 Hz. Vėl gi, fiziologiškai mano akis didelio skirtumo nejaučia, bet čia gali būti visokių niuansų – galbūt kitam vartotojui tas 60 Hz kadravimas matysis labai aiškiai, o 90 Hz judesys jau bus iš tiesų sklandus. Tad jeigu ketinsite pirkti – būtinai pasitikrinkite pardavėjo salone.
„OnePlus 8“ ekranas yra „FluidDisplay“ tipo. Ekranas sukurtas bendradarbiaujant su „Samsung“, kurie ir vykdo masinę šių komponentų gamybą ir panašu, kad, neskaitant 90 Hz dažnio, jis nedaug kuo besiskiria nuo „Samsung Dynamic AMOLED“ technologijos ekranų, naudojamų būtent „Samsung“ telefonuose.
Šio ekrano įstrižainė yra 6,55 colio, kontrastingumas išplėstas iki HDR10+ gamos, ekrano kraštinių santykis yra 20:9. Kitaip tariant, pritaikytas žiūrėti plačiajam ekranui skirtus filmus. Raiška – 1080 x 2400 taškų.
Tuo tarpu „OnePlus 8 Pro“ ekranas yra truputėlį didesnės įstrižainės – 6,87 colio. Šiek tiek didesnės raiškos – 1440 x 3168 taškų. Ir šiek tiek didesnio vaizdo atnaujinimo dažnio – 120 Hz. Kitaip tariant, pranašesnis visuose frontuose. Na, ir dar gamintojas tikina, kad kiekvienas ekranas, prieš jam paliekant gamyklą, būna profesionaliai sukalibruojamas, kad jo spalvinis tikslumas būtų idealus. HDR10+ standarto palaikymas – savaime suprantamas dalykas. O kad tie 120 Hz neatrodytų vien kaip rinkodarinis šūkis, kurio tikslas yra parduoti kuo daugiau telefonų, gamintojas atkuriamiems 24 kadrų per sekundę formatu išsaugotiems vaizdo įrašams pritaiko MEMC technologiją, kuri prikuria papildomų „tarpinių“ kadrų, dėl ko, tarkime, dinamiškos sporto rungtys teoriškai turėtų atrodyti kur kas geriau nei įprastiniuose ekranuose.
Dar vienas dalykas, kuris yra savaime suprantamas visiems 2020 m. išleistiems į flagmanus bent jau pretenduojantiems telefonams – į ekraną įmontuotas pirštų atspaudų skaitytuvas. Štai kas įdomu – dar prieš pusantrų metų dėl tokios naujovės buvo galima aiktelėti iš nuostabos. O šiandien jeigu jos nėra telefone, vadinasi, telefonas tikriausiai yra vidutinės-žemos kokybės ir kainos klasės.
Kamerų sistemos
Tai yra antroji sritis, kurioje „OnePlus 8“ aiškiai skiriasi nuo „OnePlus 8 Pro“. Pirmajame telefone yra sumontuota trijų kamerų sistema: 16 MP raiškos „ultra-plataus“ lauko kamera su f/2,2 diafragma, apimanti 116 laipsnių matymo kampą, 48 MP raiškos pagrindinė kamera su f/1.75 diafragma ir specialiai makro režimui skirta 2 MP raiškos „kameryte“.
Pagrindinis lęšis stabilizuojamas ir programiškai, ir mechaniškai, tad leidžia fotografuoti ir santykinai prasto apšvietimo sąlygomis (nors iki „Huawei“ flagmanų naktinio matymo gebėjimui jam dar tolokai).
O makro kamera skirta specialiai mažų objektų fotografavimo mėgėjams. Tiesa, tenka pripažinti, kad nenaudojant kokių nors papildomų makrofotografijai skirtų priedų didelių stebuklų iš jos tikėtis nereikėtų. O jei susidomėtumėte makrofotografija tiek, kad pradėtumėte pirkti įvairius priedus, tai netrukus atrastumėte, kad yra ir geresnių tam skirtų fotoaparatų už „OnePlus 8“. Todėl šį lęšį galima būtų pavadinti nevykusiu.
Dar gamintojai tvirtina, kad sukūrė programinę įrangą specialiai kačių ir šunų fotografavimui – esą, ji sugeba užfiksuoti gražius judrių augintinių kadrus. Na... tikrai nesu nei geras, nei, juo labiau profesionalus fotografas, bet tikriausiai tokiems žmonėms ir skirti „OnePlus“ pažadai. Ir bandant su savaisiais augintiniais jie nepasiteisino – net gana lėtai judančių katinų fotografavimas buvo nemenkas iššūkis, kuomet tikslas yra gauti „aštrias“ nuotraukas su neišsiliejusiu judesiu.
Pagrindinė „OnePlus 8 Pro“ kamera yra beveik identiška tai, kuri yra pigesniame modelyje: taip pat 48 MP, bet diafragma susiaurinta per plauko skersmenį, iki f/1,78. Ultraplataus lauko kamera šiame aparate yra didesnės raiškos – net 48 MP. O vietoj „macro“ kameros čia rasite telefoto objektyvą, kuris pasiūlys 3x optinį priartinimą (ir, suderinus su skaitmeniniu artinimu, galima išspausti iki 30x artinimo siekiančią kombinaciją). Žinoma, tam būtinos ir vaizdo stabilizavimo priemonės. Ir, žinoma, jos šiame telefone yra.
Tačiau „Pro“ modelio išskirtinumas ne tik „OnePlus“, bet ir tikriausiai viso pasaulio išmaniųjų telefonų asortimente yra infraraudonųjų spindulių kamera (oficialiai – spalvų filtro kamera). Ir, kaip bebūtų keista, ta kamera programiškai yra ne išryškinama, o vos ne slepiama – veikiausiai dėl galimų privatumo ar kokių nors kitų suderinamumo su teisės aktais klausimų, nes teoriškai ji gali matyti kiaurai per labai plonus aptemptus juodus drabužius. Ir per ploną juodą plastiką (bet čia bet koks plastikas netiks – „rentgeno akimis“ šis telefonas skrodžia tik tam tikras plastiko rūšis, kurios ir šiaip yra beveik permatomos).
Kad „OnePlus“ tos kameros galimybes ir funkcijas vertina gana jautriai galima spręsti ir iš programinių atnaujinimų, kurie buvo siunčiami į telefonus po jo išleidimo: teko girdėti, kad Kinijos regione ši kamera apskritai buvo atjungta programiškai. Na, kad niekam nekiltų negražių minčių ieškoti tamsiais plonais aptemptais drabužiais dėvinčių žmonių ir tyčia juos fotografuoti. Europoje tokių drastiškų priemonių nebuvo, bet ir apie su šia kamera susijusius skandalus girdėti neteko. Gal visuomenė brandesnė?
Spragas užpildantys privalumai
Straipsnio pradžioje užsiminiau apie „Samsung“ ar „Huawei“ naujausius flagmanus įsigijusių asmenų galimai patiriamą nepilnavertiškumo jausmą. Kodėl? Todėl, kad „OnePlus“ to jausmo nesukels. Pirma – pastaruoju metu teko matyti nemažai kiniškų telefonų reklamų, kuriose pabrėžiama, kad telefone yra įdiegtos „Google“ paslaugos. Tai yra akivaizdus niuksas „Huawei“ kryptimi. Ir be galimybės apsiginti. Nes nauji „Huawei“ telefonai gali pasiūlyti tik smarkiai ribotą, iš esmės kinišką programėlių parduotuvę, kurioje veikiausiai nerasite visko, ko reikia normaliam kasdieniniam telefono veikimui, o tam ,kad gautumėte daugiau (bet ir tai tikriausiai vis dar ne viską), reikės verstis per galvą ir programėlių ieškoti nestandartiniais keliais.
O kokį nevisavertiškumą gali patirti „Samsung“ gerbėjai? Na, jei perkate telefoną JAV rinkoje – tikrai jokio. Tuo tarpu Europos rinkoje padėtis visai kitokia – jau gana ilgą laiką „Samsung“ savo telefonų gamybą skaido regioniškai ir amerikiečiams siūlo įrenginius su „Qualcomm Snapdragon“ procesoriais, o europiečiams – su savo pačių „Exynos“ procesoriais. Ir nors prieš keletą metų „Qualcomm“ buvo sušlubavę, o „Exynos“ turėjo progą parodyti, kad yra pranašesni už amerikietiškus, dabar padėtis yra visiškai kitokia ir įvairūs testai rodo, kad „Exynos“ procesoriai, kuriuos „Samsung“ bando vadinti lygiaverčiais „Qualcomm“, įvairių užsienio ekspertų testuose pagal tam tikrus parametrus gali atsilikti net iki 30 procentų.
Tai štai – Europos rinkoje „OnePlus“ neturi nei vieno, nei kito trūkumo, kurie gadina stipriausiųjų konkurentų pozicijas ir gebėjimą vilioti pirkėjus. Kaip kažkada savo reklamose sakė vienas mobiliojo ryšio operatorius, „ir jokių nesąmonių“.
Žinoma, galima visiškai atvirai pripažinti, kad šie telefonai nėra skirti fotografams ar kitokiems kažkokių išskirtinių telefono funkcijų reikalaujantiems žmonėms, bet jie patenkina vieną paprastą bazinį poreikį: šie du „OnePlus“ telefonai veikia taip, kaip numatyta, ir veikia gerai.
Ar verta rinktis?
Keli mėnesiai „OnePlus 8“ (ne „Pro“) maigymo dar kartą pavertė mane dideliu šio telefono gerbėju (kadaise, 2016 metais, įsigijau „OnePlus 3“ ir tai buvo vienas iš daugiausiai džiaugsmo gyvenime suteikusių išmaniųjų aparatų). Ir šiandien bet kuriam žmogui, kuris klaustų manęs, kokį telefoną verta įsigyti šiuo metu, galėčiau be jokios sąžinės graužaties ir baimės, kad pakenksiu draugystei, sakyti: „Jei ketini telefonui skirti daugiau nei 500 eurų, imk „OnePlus 8“.
Bet norintiems sutaupyti ir norintiems telefono su griežtai plokščiu ekranu (čia mano ir daugumos telefonų gamintojų nuomonė skiriasi – aš esu plokščiųjų ekranų mėgėjas) dar kartą siūlau žvilgtelėti atgal ir pasvarstyti apie „OnePlus 7T“: techninėmis charakteristikomis nuo šiemetinio „aštuntuko“ skiriasi nedaug, bet plokščio ekrano ir galimybės sutaupyti apie 150 eurų derinys vis dar yra vertas labai dėmesingo apsvarstymo.
Kalbant apie kainas: „OnePlus 8“ kaina Lietuvoje šiuo metu yra nuo 610 iki 700 eurų. „8 Pro“ kainos svyruoja nuo 850 iki maždaug 1000 eurų. Praėjusio rudens 7T modelis kainuoja maždaug nuo 490 iki 560 eurų.
Arba, jeigu neskubate, luktelėkite dar porą mėnesėlių – turėtų būti pristatyta ir „OnePlus 8T“ gama, veikiausiai su atnaujinta „Qualcomm Snapdragon 865+“ platforma ir kitomis naujovėmis.
