Kai kurios katės sunkiai užmigdavo, nevalgydavo arba klykdavo. Kitoms labiau reikėjo globėjų arba jos nustojo žaisti mėgstamus žaidimus, nurodė jų šeimininkai.
Tyrimą atlikusi komanda teigė, kad gauti rezultatai paneigia nuomonę, jog katės yra asocialios, ir leidžia manyti, kad psichologinė netekties patirtis gali būti universali.
„Jos [katės] mažiau miegojo, valgė ir žaidė, bet daugiau ieškojo žmonių ir kitų naminių gyvūnų dėmesio, slėpėsi, leido laiką vienos ir atrodė, kad ieško savo prarastų draugų“, – rašė autoriai iš Ouklando universiteto JAV, atlikę tyrimą, kuris buvo paskelbtas žurnale „Applied Animal Behaviour Science“.
Tačiau, Ouklendo universiteto tyrimo duomenimis, ne taip akivaizdu, kad katė gali rodyti netekties požymius. Jame teigiama, kad reikėtų nuodugniau ištirti kačių gebėjimą reaguoti į draugo netektį.
Naujausiame tyrime daugiau kaip 450 kačių globėjų, kurie turėjo kitą neseniai mirusį augintinį – katę arba šunį, buvo klausiama apie gyvosios katės elgesį. Maždaug dviem trečdaliais atvejų miręs augintinis buvo kita katė, o likusieji – šunys.
Tyrimas parodė, kad kuo ilgiau katės gyveno su savo bendraamžiu augintiniu, tuo stipriau jo mirties buvo paveiktos.
„Laikas, kurį gyvūnai draugai praleido kartu užsiimdami kasdiene veikla, lėmė didesnį į sielvartą panašų elgesį ir baimę, o pozityvesni santykiai tarp išgyvenusių ir mirusių gyvūnų – miego, valgymo ir žaidimų sumažėjimą“, – teigiama tyrime.
Nors rezultatai patvirtina mintį, kad katės liūdi, kita galimybė yra ta, kad šeimininkai savo sielvartą perkelia į išgyvenusį augintinį. „Remiantis šia hipoteze, didesnį sielvartą patyrę globėjai dažniau nurodė, kad po mirties jų išgyvenusios katės dažniau miega, praleidžia daugiau laiko vienos ir slepiasi“, – rašė jie.