Populiaraus žaidimo, pavadinto „Kalinio dilema“, teorija siūlo simuliuoti konflikto arba susivienijimo situacijas. Toks žaidimas padeda išsiaiškinti, kaip ir kodėl individai reaguoja ir elgiasi pavojingose situacijose ir kokios to pasekmės.
Laisvė ar kalėjimas?
Mičigano valstijos universiteto specialistai pasirinko minėtą žaidimą, kuriame du įtariamieji, kalinami atskirose kalėjimo vienutėse, turi nuspręsti, ar informuos / įskųs vienas kitą. Jie tarpusavyje negali bendrauti.
Kiekvienam iš jų pasiūloma laisvė, jei jie apskųs vienas kitą kalėjimo prižiūrėtojams. Tai skundikui neva dovanotų laisvę, o kitas kalėjime sėdėtų pusmečiu ilgiau.
Jei abu nutaria įskųsti vienas kitą kalėjimo darbuotojams, jiems tenka prasėdėti tris mėnesius kalėjime (vietoj žadėtos laisvės), o jei abu nusprendžia to nedaryti, gauna tik po mėnesį kalėjimo.
Garsus matematikas Johnas Nashas buvo atskleidęs, kad dažniausiai renkamasi nesusivienyti ir tarpusavyje nepasikalbama apie gautą pasiūlymą tapti laisvam kito laisvės sąskaita.
„Daugelį metų buvo klausiama, jei jis (J.Nashas) yra teisus, tuomet kodėl mes matome kooperavimąsi gyvūnų karalystėje, mikrobų pasaulyje ir tarp žmonių“, – teigė paskutinio tyrimo autorius, Mičigano valstijos universiteto specialistas Christophas Adami.
Savanaudiškumas naudingas nebent trupam
Esmė ta, kaip Ch.Adami paaiškino, kad du kaliniai negali tarpusavyje bendrauti. Tačiau jei taip padarytų, susitartų vienas kito neskųsti ir taip po mėnesio abu būtų paleisti į laisvę. O kadangi jie nepasikalba tarpusavyje, tai vienas kitą bando pakišti, siekdami asmeninės naudos.
Savęs paisymas galbūt per trumpą laiko periodą ir duoda asmeninės naudos, tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą – taip žmogus gali ir išnykti.
Taigi savęs paisymas galbūt per trumpą laiko periodą ir duoda asmeninės naudos, tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą – taip žmogus gali ir išnykti.
„Jūs galite manyti, kad natūralioji atranka palankesnė savanaudžiams individams, tačiau iš tiesų, po dešimčių tyrimų metų, mes dabar žinome, kad toks mąstymas yra supaprastintas, ypač jei pažvelgtume į savanaudiškumo geną evoliucijoje. Ne individai turi išgyventi, o jų genai, ir genai naudoja individualius žmonių ar gyvūnų organizmus tik kaip priemones pasidauginti“, – teigė Lesterio universiteto profesorius Andrew Colemanas.
Anot jo, naujausias tyrimas turėtų nuslopinti įvairiausias ankstesnių teiginių interpretacijas, neva išlikti gali tik kitais manipuliuojantys egoistai.
Teigiama, kad „savanaudiškumo genai“ gauna naudos tik suvienytų organizmų dėka, o jei pasaulis būtų pilnas egoistų, jie ilgai neišgyventų.
