„Trys komandos Paryžiuje buvo gana drausmingos. Jos naudojo ne tik naujus telefonus, kuriuos vėliau išmetė, įskaitant ir keletą, kurie buvo aktyvuoti prieš pat atakas, arba telefonus atėmė iš savo aukų“, – rašoma „The New York Times“ straipsnyje, kuriame remiamasi 55 puslapių išvadomis, gautomis iš Prancūzijos antiteroristinės policijos pareigūnų.
„Vienkartiniais“ telefonais (angl. burner phone ) vadinami dažnai keičiami trumpo naudojimo įrenginiai, kurie po naudojimo sunaikinami, kad neliktų pėdsakų. Į juos dedamos išankstinio apmokėjimo kortelės.
Visų Paryžiaus teroristų telefonai buvo naudojami labai trumpą laiką. Pavyzdžiui, saugos kamera nufilmuotame įraše pastebėta, kaip jauniausias iš teroristų Bilalas Hadfis eidamas šalia stadiono kalbėjo telefonu. Telefonas buvo aktyvuotas likus mažiau negu valandai iki tol, kol teroristas detonavo savo savižudžio diržą.
Šalia Bataclan teatro esančioje šiukšliadėžėje policija rado „Samsung“ telefoną, kuriame įdėta belgiška SIM kortelė, jis naudotas likus dienai iki išpuolių. Šiuo telefonu skambinta tik vienam nežinomam asmeniui Belgijoje.
Vėliau buvo rasta daugiau vienkartinių telefonų, o vienoje teroristo lankytoje vietoje pareigūnai atrado daugybę dar neišpakuotų telefonų.
Įdomu tai, kad visuose teroristų naudotuose telefonuose nerasta nė vieno el. laiško ar susirašinėjimo žinutės per interneto kanalus, taigi panašu, kad teroristai gerai žinojo, jog tokio tipo pokalbiai stebimi žvalgybos agentūrų.
Tačiau užuot naudoję šifruotą komunikaciją, kuri būtų atkreipusi dėmesį į jų paskyras, teroristai nustojo naudotis internetu kaip komunikacijos kanalu ir pasirinko standartinius įprastinius telefonus.
Tai, kad pareigūnai tik neseniai sužinojo apie tokį komunikacijos būdą – iki šiol buvo paplitusi nuomonė, kad teroristai bendravo pokalbius šifruojančiais kanalais, – rodo, kaip gerai veikė teroristų strategija.
Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse politikai siekia uždrausti arba susilpninti šifravimą – procesą, kurio metu žinutės turinį gali gauti tik šifravimo raktą turinti pusė ir kurios negali perskaityti trečioji šalis. Politikai teigia, kad šifravimas sukuria „saugią terpę“ teroristams.
Tačiau nauji duomenys apie išpuolius byloja, kad šifravimas nebuvo naudotas, tad politikų argumentai privatumo šalinimui tampa neveiksmingi.
