Įsivaizduokime ateitį po 150 metų: bet koks darbas, kurį galėtų atlikti žmonės, yra mažiau konkurencingas nei ekvivalentiškas robotų darbas: jie yra pigūs, neburbėdami ir nedelsdami atlieka bet kokią jiems skirtą užduotį, o žmonių populiacija juos toleruoja ir priima.
„Esant tokiam scenarijui, svarbu suprasti, kad užmarštyje palikome sistemą, kuri įsigaliojo kartu su Pramonine revoliucija. Pramoninės revoliucijos sistemoje įrankiai-mašinos tarnavo tam, kad padidintų darbininkų produktyvumą, tačiau ne juos pakeistų. Šio proceso metu išaugo produktyvumas, įmonės galėjo samdyti darbuotojus ir mokėti bei didinti jų atlyginimus. Tokia sistema, bendrai paėmus, yra naudinga ir darbininkams, ir visuomenei apskritai“, – aiškina Paris-Jourdan Sciences Économiques mokslininkas G.Saint-Paulas.
Įsivaizduokite, kad kraunate daiktus į dėžes ir per valandą galite užpildyti 20 dėžių. Jeigu robotas, kurio darbas kainuoja 10 eurų per valandą, gali užpildyti dukart daugiau dėžių, vadinasi, jūsų darbo vertė bus 5 eurai.
Tačiau jeigu tokie įrankiai-mašinos galėtų veikti be žmonių pagalbos, jie taptų tiesioginiais žmonių darbininkų konkurentais. Dėl to tektų pereiti prie scenarijaus, kuriame kapitalas yra pakeičiamas darbu: šiuo atveju atlyginimus lemtų robotų produktyvumas ir gamybos sąnaudos. „Įsivaizduokite, kad kraunate daiktus į dėžes ir per valandą galite užpildyti 20 dėžių. Jeigu robotas, kurio darbas kainuoja 10 eurų per valandą, gali užpildyti dukart daugiau dėžių, vadinasi, jūsų darbo vertė bus 5 eurai“, – padėtį iliustravo ekonomistas. Kvepia skurdu?
O jeigu robotas būtų dar patobulintas tiek, kad per valandą galėtų užpildyti 80 dėžių? Žmogaus, kurio produktyvumas jau nebedidėtų, atlyginimas sumažėtų dar per pusę. Todėl tenka daryti išvadą, kad ilgainiui žmonės nebegalės pragyventi už savo uždarbį. O robotų apmokestinimas – idėja, kuri plačiu mastu svarstoma daugelyje valstybių – taptų ekonomiškai prasmingu ir netgi būtinu (tačiau nereikėtų to painioti su kai kurių ekonomistų rekomendacijomis to imtis jau dabar pat). Susidarius tokioms sąlygoms, G.Saint-Paulas numato šešis galimus ateities scenarijus.
1. Gerovės valstybė
Mašinų darbo vaisiais dalinasi visi Gerovės valstybės gyventojai – jų pinigines pildo mokesčiai, surenkami iš robotų savininkų (kitaip tariant, kapitalo turėtojų). Toks socialdemokratinis scenarijus galėtų lengvai būti įgyvendintas demokratinėje visuomenėje: jeigu tik daugumos piliečių atlyginimas kristų žemiau išgyvenimui būtinos ribos, jie galėtų visuotinai nubalsuoti už robotų apmokestinimą, kuris išaugintų įplaukas į valstybės biudžetą.
„Tokiu atveju kapitalistai, kurių kiekis būtų labai ribotas, gyventų iš mašinų generuojamo darbo vaisių, o visi likę gyventų iš socialinės pašalpos. Link tokio scenarijaus galėtų nukeliauti Prancūzija ir Graikija, kurių gyventojai, lyginant su vokiečiais, taupo ganėtinai mažai, tačiau valstybės aktyviai perskirsto turtą. Kita vertus, gamyklas, kuriose žmonės nedirba, būtų labai paprasta perkelti į kitą vietą“, – aiškino G.Saint-Paulas. Kitaip tariant, robotų savininkų apmokestinimas šiuo atveju įplaukų į biudžetą negarantuotų.
2. Rentininkų valstybė
Tai yra ankstesnio scenarijaus išplėtimas. Kai kurie gyventojai sugebėtų iš savo varganų atlyginimų susitaupyti kažkiek lėšų ir perleisti juos savo vaikams paveldėjimo būdu, ilgainiui susidarytų naujos rentininkų dinastijos. Kuo jos būtų gausesnės, tu stipresnis būtų jų augimas, nes paveldėtas turtas taptų nauju santaupų šaltiniu (kuris iš esmės bankų yra skolinamas įmonėms, investuojančioms į gaminančius robotus).
Jeigu tokia rentininkų klasė, turinti kapitalo, tačiau besipriešinanti perskirstymui, pasiektų kritinę masę, gerovės valstybė ilgainiui sunyktų dėl politinio pritarimo stokos. Ilgainiui visuomenė būtų padalinta į dvi esmines kastas: vienoje pusėje būtų pasiturintys rentininkai, kitoje – skurdui pasmerktas proletariatas, kuris, pats neturėdamas ką paveldėti ir negaudamas iš valstybės pakankamų socialinių išmokų, nesugebės sutaupyti nieko, ką vieną dieną galėtų paveldėti jų palikuonys, taip iš jų atimant galimybę vieną dieną tapti rentininkais. „Tokiu keliu galėtų nueiti vokiečiai, kurie labai taupo“, – komentavo ekonomistas.
3. Fordizmo karta
Siekiant užtikrinti pakankamą vartotojų kiekį ir tam tikrą socialinės harmonijos lygį, įmonės ir toliau samdytų žmones, kurie iš esmės būtų reikalingi tik tam, kad jiems būtų mokami pinigai. Pinigų mokėjimas tam, kad išaugtų ateities klientai, nėra nauja idėja: automobilių gamintojas Henry Fordas būtent tokiu būdu XX a. pradžioje susikrovė turtus.
Žmonės gautų aukštus atlyginimus už grynai formalų darbą išgalvotoje produktyvumo hierarchijoje. Jie kurtų niekam neįdomias prezentacijas ir reguliariai dalyvautų ilguose, beprasmiuose susirinkimuose
Vėliau, septintame XX a. dešimtmetyje, iškilo nauja vidutinio lygio vadovų kategorija, kuri buvo linkusi apsistatyti aukštos kokybės garso sistemomis ir brangiais baldais. „Mano neofordistiniame scenarijuje žmonės gautų aukštus atlyginimus už grynai formalų darbą išgalvotoje produktyvumo hierarchijoje. Jie kurtų niekam neįdomias prezentacijas ir reguliariai dalyvautų ilguose, beprasmiuose susirinkimuose“, – pasakojo G.Saint-Paulas
„Aukščiau mitybos grandinėje būtų hipertrofuotas tretinis sektorius, reguliuojantis perskirstymo mechanizmą, o žemiau kapitalas būtų gaminamas gamyklose, kuriose dirbtų vien tik robotai“, – aiškino jis. Tačiau toks modelis turi trūkumą: fordizmas iš prigimties buvo nestabilus, nes nebuvo garantijos, kad dosnias algas gaunantys darbuotojai pirktų būtent „Ford T-Model“, o ne konkurentų „Chevrolet“.
„Taip, tai tiesa. Tačiau kapitalizmo formoje, kuri būtų pagrįsta kainomis ir atlyginimų lygiais, kuriuos nustatytų nedidelis stambių įmonių kartelis, pasidalinęs rinką, neofordizmas sugebėtų išsilaikyti“. Šiandieninėje pasaulinėje ekonomikoje, kurioje ryškėja milžiniškų IT įmonių („Facebook“, „Apple“, „Microsoft“, „Google“ ir „Amazon“) dominavimas, tokia hipotezė atrodo visai įtikinamai.
4. Romos imperija kontratakuoja
Siekiant išvengti didžiulių mokesčių hipotetinėje gerovės valstybėje, nedidelis kiekis ekstremaliai turtingų robotų savininkų sukurtų savo turto perskirstymo sistemą, pagrįstą klientelizmu. Turtuoliai dalį savo turtų paskirtų išlaikyti žmonėms, mainais už šių teikiamą politinę paramą. Tokia turto perskirstymo sistema išvengtų ir valstybės, ir kompanijos kontrolės.
Kapitalistiškoji oligarchija tarsi senovės patricijų šeimos mėgautųsi plebėjų klasės palaikymu mainais į „duoną ir žaidimus
„Visuomenė taptų savotišku Romos imperijos variantu, kuriame robotai atliktų vergų vaidmenį. Proletariškoji visuomenės masė suformuotų savotišką plebėjų, kurie nieko nedirba arba dirba menkai apmokamą darbą, sluoksnį. Galų gale kapitalistiškoji oligarchija tarsi senovės patricijų šeimos mėgautųsi plebėjų klasės palaikymu mainais į „duoną ir žaidimus“, – tvirtino ekonomistas.
5. Karas, badas ir epidemijos
Atlyginimams kritus žemiau išgyvenimui būtinos ribos, pasaulio populiacija pradėtų sparčiai trauktis. Išgyventų tik robotų savininkai. Tai būtų kažkas panašaus į Tomaso Maltuso sistemą, kurioje ilgalaikis augimas gyvenimo kokybės negerina, nes vos tik atlyginimai pasiekia pragyvenimui reikalingą minimumą, išauga ir gimstamumas, todėl bet kokias turto kaupimo galimybes panaikina būtinybė pamaitinti, aprengti, palinksminti ir išmokyti vaikus.
„Gimstamumo rodiklių mažėjimas XIX a. pabaigoje išsivysčiusioms valstybėms suteikė galimybę ištrūkti iš T.Maltuso aprašytų spąstų, kuriuose visuomenė iki tol buvo įstrigusi 4000 metų. Dėl to Pramonės revoliucija lėmė išskirtinai stiprų gyvenimo kokybės pagerėjimą“, -aiškina G.Saint-Paulas.
O kas šį kartą rizikuoja įkliūti į T.Maltuso spąstus? „Santykinai menkai išsivysčiusios valstybės ir kai kurios diktatūros“, – teigia ekonomistas.
Kažką panašaus pastaraisiais dešimtmečiais galėjome stebėti kai kuriose Afrikos ir Azijos valstybėse, kur karai, badas ir epidemijos nusinešė milžiniškus gyvybių kiekius – demokratiškose valstybėse tai būtų visiškai nepriimtina. „Menkiau išsivysčiusios valstybės ilgainiui gali netgi aplenkti turtingesnes vakarų valstybes: tokiose visuomenėse, kur vyrautų turto neperskirstantys rentininkai, dėl darbininkų klasės išnykimo jose susidarytų aukštesnis robotų kiekis vienam gyventojui. Tačiau taip nutiks tik tuo atveju, jeigu šios valstybės sumažins gimstamumo rodiklius ir nusistatys patikimesnes robotų nuosavybės teises, tokiu būdu apsisaugant nuo marodierių, civilinių neramumų ir korupcijos“.
6. Sveiki atvykę į matricą
Automatizavimas neabejotinai kirs per atlyginimus, tačiau pamažės ir minimaliam pragyvenimui reikalingos lėšos: prie to prisidės naujos technologijos, padidintas žemės ūkio produktyvumas, leisiantys pigiau išmaitinti didesnį žmonių kiekį. Bet didžiausias lėšas leistų sutaupyti egzistencijos virtualizavimas. „Žmonės galėtų gyventi butuose su prabangiais baldais ir šedevrais išpuoštomis sienomis, tačiau tai tebūtų holografiniai atvaizdai“, – teigė mokslininkas. Mes turėtume galimybę rinktis atostogas praleisti virtualioje realybėje, šildomi kaitrinės lempos ir aušinami paties pigiausio ventiliatoriaus sukuriamo vėjelio. Nieko sau ateitis...
Išsilavinimas – plataus vartojimo prekė
Išsilavinimo sistema yra brangiai kainuojanti institucija, kuri šiuo metu ekonomiškai yra naudinga, nes ji kuria kvalifikuotus darbuotojus, kurie didina visuomenės produktyvumą. „Tačiau robotizuotame pasaulyje, įsivaizduočiau, išsilavinimo prasmė greitai pasikeistų. Žmonės gautų ne ilgalaikį mokymą ir išsilavinimą, o robotus arba teises naudotis robotais, kurie užtikrintų išgyvenimą. Tokiu atveju per virtualias technologijas teikiamas, taigi, ir nebrangus išsilavinimas taptų plataus vartojimo preke, o ne galimybe tapti produktyvesniam, geriau apmokamam darbuotojui“, – tvirtino G.Saint-Paulas.
O ar tokia ateitis jus baugina? Iš tiesų tai tėra požiūrio klausimas. „Taip būtų sumažinta socialinė atskirtis, nes visiems būtų suteikiamos vienodos galimybės. Pastaruosius maždaug 40 metų tie, kuriems geriau sekėsi mokykloje ir kurie labiau tiko išsilavinimo sistemai, sistemingai įgydavo pranašumą – visų likusių nelaimei“, – daro išvadą ekonomistas.
