Kas įvyko po to?
Mokslininkai, tyrinėdami geologiją Čiksulube ir visame pasaulyje, sudėliojo, kas nutiko tą siaubingą dieną ir po jos sekusiais metais.
Remiantis 2020 m. žurnale „Nature Communications“ paskelbtu tyrimu, asteroidas buvo maždaug 12 km skersmens ir skriejo apie 43 000 km/val. greičiu, kai planetos paviršiuje suformavo 200 km pločio randą, sakė tyrimui vadovavęs Teksaso universiteto Geofizikos instituto profesorius Seanas Gulickas. Dar svarbiau tai, kad asteroidas į planetą atsitrenkė maždaug 60 laipsnių aukštyje virš horizonto. Toks kampas buvo ypač destruktyvus, nes asteroido smūgis į atmosferą išmetė daug dulkių ir aerozolių.
S.Gulikas nurodė kolegų surinktus įrodymus, patvirtinančius smūgio kampų modeliavimą, įskaitant asimetrišką kraterio struktūrą, aukštyn išlinkusių mantijos uolienų padėtį, unikalias nuosėdų sekas regione surinktuose branduoliuose, o ypač tai, kad branduoliuose nėra atskiros rūšies uolienų, vadinamų evaporitais, kaip halitas ir gipsas.
Planetos uždanga
S.Gulicko vadovaujama grupė apskaičiavo, kad smūgis išgarino evaporitų uolienas ir į atmosferą išmetė 325 gigatonas sieros aerozolių pavidalu, taip pat 435 gigatonas anglies dioksido.
Į atmosferą išmestą medžiagą daugiausia sudarė susmulkintos uolienos ir sieros rūgšties lašeliai, atsiradę iš sulfatų turtingų jūrinių uolienų, vadinamųjų anhidritų, kurie išgaravo per asteroido smūgį, teigiama 2014 m. žurnale „Nature Geoscience“ paskelbtame tyrime.
Šis mikroskopinių medžiagų debesis sukūrė planetą gaubiantį gaubtą, mažinantį patenkančią saulės šilumą ir šviesą. Dėl to atsiradęs ilgalaikis atšalimas smarkiai pakeitė planetos klimatą. 2016 m. žurnale „Geophysical Research Letters“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad vidutinė temperatūra atogrąžose nukrito nuo 27 laipsnių Celsijaus iki 5 C. Sumažėjus patenkančiai saulės šviesai, susilpnėjo fotosintezė, o maisto grandinės pagrindas sausumoje ir vandenyne suiro, todėl sunyko dinozaurai ir daugelis kitų gyvūnų, rašoma „Live Science“.
Tuo tarpu ore pasklidusi sieros rūgštis sukėlė mirtiną rūgštinį lietų, kuris lijo kelias dienas po smūgio ir pražudė nesuskaičiuojamą daugybę jūrų gyvūnų, gyvenusių vandenynų aukštupiuose, taip pat ežeruose ir upėse, nustatyta 2014 m. tyrime.
Smūgis taip pat sukėlė didžiulius cunamius – seklumų bangas, kurios plito Žemės vandenynuose. Iš pradžių banga siekė beveik 1,5 km aukštį ir judėjo 143 km/val. greičiu, o kitos bangos pasiekė didžiulį aukštį, įskaitant iki 15 m Atlanto vandenyne ir 4 m šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje, rodo modeliavimo tyrimai.
Po smūgio į paviršių kaskadomis grįžtančios dulkėtos uolienos ir pelenai taip pat sukėlė daugybę gaisrų. Tikėtina, kad papildomi dūmai ir pelenai prisidėjo prie aušinančio gaubto, dar labiau sumažindami patenkančią saulės šviesą.
