Apie proveržį buvo pranešta trečiadienį, o tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Optica“.
Šviesolaidžiu perduoti duomenis renkasi vis daugiau interneto tiekėjų, tačiau visi šviesolaidžio tinklai turi vieną trūkumą – šviesolaidžio duomenų perdavimui naudojami šviesos pliūpsniai didėjant atstumui mažėja.
Galimybė perduoti šiuos fotonus 100 km atstumu vietoje, tarkime 5 km, yra reikšminga, nes šį duomenų šifravimo būdą priartina prie praktinio panaudojimo.
Kad šito išvengtų, šviesolaidis naudoja signalų stiprintuvus.
„Įprastiniame šviesolaidiniame tinkle siunčiami milijonai ar milijardai fotonų – klasikinis šviesos impulsas“, – kalbėjo vienas tyrimo dalyvių Martinas Stevensas iš Nacionalinio standartų ir technologijų instituto.
Per tradicinį tinklą galima išsiųsti milijardą fotonų, kurių skaičius vėliau sumažėja, tarkime, iki milijono. Stiprintuvai sustiprina šviesos impulsus, pakeliui pridėdami pasikartojančius fotonus.
O kvantinė fizika veikia individualių fotonų – mažiausių šviesos dalelių, kurios daugiau padalintos būti negali, lygiu. Kvantinėje fizikoje dalelė neturi vienos apibrėžtos vietos ir gali būti iškart keliose. Ši savybė vadinama „superpozicija“.
Eksperimento metu mokslininkai fotoną teleportavo šioje nežinomoje būsenoje. Tam jie panaudojo vieną (įvesties) fotoną, kuris vėliau išsišakojo į pagalbinį ir išvesties fotonus. Pastarieji du buvo susieti, o tai reiškia, kad jų būsena buvo identiška.
Eksperimento metu pirmasis fotonas buvo sunaikintas, taigi pagalbinis fotonas galėjo išmokti pirmojo būseną ir ją „perduoti“ išvesties fotonui, su kuriuo buvo susietas.
Kadangi niekas nežino, koks buvo pirmasis fotonas, tačiau visi yra tikri, kad tikslą pasiekęs paskutinysis fotonas yra tokios pat būsenos, tai yra beveik ideali informacijos šifravimo schema.
Galimybė perduoti šiuos fotonus 100 km atstumu vietoje, tarkime 5 km, yra reikšminga, nes šį duomenų šifravimo būdą priartina prie praktinio panaudojimo.
