Viena dieną, po pasivaikščiojimo palydovo paviršiumi, H.Schmittas netyčia įkvėpė Mėnulio dulkių, pakliuvusių į „Challenger“ gyvenamąsias patalpas. Visą dieną jį kamavo, kaip jis pats pavadino, „Mėnulio šienligė“: akys ašarojo, gerklė perštėjo, erzino čiaudulys.
Ne, H.Schmittas nebuvo alergiškas Mėnuliui. Dabar NASA mokslininkai supranta, kad Mėnulio uolienų dulkės – ypač mažiausios, aštriausios dalelės – kelia rimtą grėsmę astronautų sveikatai. Atviros prieigos moksliniame žurnale „GeoHealth“ publikuotame straipsnyje buvo aprašomi tyrimai, kuriais siekta nustatyti, kokią grėsmę šios dulkės kelia ląsteliniame lygmenyje. Ir rezultatai nieko gero nežada. Keliuose laboratoriniuose bandymuose žiupsnelio atkurtų Mėnulio dulkių pakako nužudyti iki 90 procentų plaučių ir smegenų ląstelių.
Dulkėta dilema
Dulkės Mėnulyje nėra tokios, kaip Žemėje. Visų pirma, jos aštrios. Kadangi Mėnulyje nepučia vėjai, dulkių neveikia erozija, jos neyra. Mėnulio dulkių grūdeliai, kurių didžiąją dalį sudaro mikrometeoritų smūgių nuolaužos, ilgą laiką išlieka aštrūs, šiurkštūs ir pernelyg giliai įkvėpti jie gali lengvai susmigti į astronauto plaučių ląsteles.
Be to, Mėnulio dulkės gali levituoti. Kadangi nėra atmosferos, kuri apsaugotų nuo bombardavimo elektringomis Saulės vėjo dalelėmis, Mėnulio dirva gali įgyti elektrostatinį krūvį.
„Šis krūvis gali būti toks stiprus, kad dirvos dalelės gali kyboti virš paviršiaus“, – rašoma naujajame tyrime.
Taip dulkės be didesnių problemų gali pakliūti į astronautų skafandrų plyšius, klostes ir atsidurti gyvenamosiose patalpose. Šios dalelės gali užteršti jautrią įrangą, užkimšti užtrauktukus, sugadinti aprangą ir, kaip savo kailiu patyrė H.Schmittas, netyčia įkvėptos, gali pridaryti nemenkų sveikatos bėdų.
Mėnulio dulkių gamyba
Naujuoju savo tyrimu Stony Brook universiteto (Niujorkas, JAV) tyrėjų komanda norėjo išsiaiškinti, kokią grėsmę šios dulkės kelia žmonėms. Kadangi tikrų Mėnulio uolienų Žemėje ne tiek jau daug, komanda panaudojo penkis pavyzdžius iš Žemės, kurių pavyzdžiu modeliuotos įvairiose palydovo vietose randamos dulkės. Tai buvo vulkaniniai pelenai iš Arizonos, nuo Kolorado lavos srauto nugremžtos dulkės ir stikliški, JAV Geologijos tarnybos laboratorijoje sukurti milteliai, skirti tokiems Mėnulio dirvos tyrimams.
Mėnulio dulkių poveikį žmogaus organams komanda tyrė tiesiogiai sumaišydama dirvos pavyzdžius su žmogaus plaučių ląstelėmis ir laboratorijoje užaugintomis pelių smegenų ląstelėmis. Mokslininkai kiekvieną dirvos mėginį sutrynė į tris rupumo lygius, mažiausios frakcijos grūdeliai tebuvo kelių mikrometrų skersmens (mažesni už žmogaus plauko storį) ir lengvai galėjo būti įkvėpti į plaučius.
Po paros patikrinę ląsteles mokslininkai išvydo, kad visi dirvos tipai sukėlė didesnę ar mažesnę smegenų ir plaučių ląstelių žūtį. Pražūtingiausi buvo smulkiausi dirvos pavyzdžiai, nužudę iki 90 procentų jais paveiktų ląstelių. Iš karto nežuvusiose ląstelėse buvo užfiksuoti DNR pažeidimai, kurie, jeigu nebūtų ištaisyti, galėtų sukelti vėžį ar neurodegeneracinius susirgimus, rašė tyrimo autoriai.
„Akivaizdu, būsimiems tyrinėtojams bus svarbu stengtis neįkvėpti Mėnulio dulkių“, – rašė tyrėjai.
Bet kadangi žmonija per artimiausius dešimtmečius rengiasi Mėnulį tyrinėti, to išvengti bus sunku, pažymi tyrėjai.
Laimei, NASA šią problemą rimtai nagrinėja jau seniai ir kuria metodus, padėsiančius dulkių išvengti. Viena perspektyvi strategija: padengti jautrius paviršius „Electrodynamic Dust Shield“ paviršiumi – elektriškai įkrautais skydeliais, kuriuose plonomis vielomis tekanti srovė nustumia dulkes šalin. Ankstyvieji laboratoriniai bandymai rodo, kad šie skydeliai veikia gerai, o kai kurie pavyzdžiai išbandomi tarptautinėje kosminėje stotyje. Dar nežinia, ar tokie skydeliai galės būti integruoti į astronautų skafandrus.
