W.Pauli garsėjo tuo, kad vos tik jis prisiartindavo prie kokios technikos, ji iš karto sugesdavo. Be jokios abejonės, tai – tik save išpildančios pranašystės ir prietarai, tačiau W.Pauli iš tikrųjų pelnė tokią reputaciją.
Iš tikrųjų, W.Pauli efektas yra gana įdomus iš kitos pusės – jis parodo, kokie riboti gali būti žmonių įgūdžiai, kai visi protiniai gebėjimai skiriami vienai griežtai įrėmintai sričiai. Reikalas tame, kad XX a. susiformavo dvi fizikų darbo sritys – teorinė ir eksperimentinė. Teorinės fizikos mokslininkai atlikinėja skaičiavimus, bandydami surasti tą matematinį kodą, pagal kurį parašyta mūsų Visata. Tuo tarpu eksperimentinės fizikos meistrai galvoja, kaip tas hipotezes patikrinti. Labai retais atvejais vienas žmogus gali atlikti du darbus, tačiau tradicija teorinę ir eksperimentinę fiziką yra griežtai atskyrusi.
Fizikos teoretikai įprastai dirba su kreida ir lenta. Na, dabar – su kompiuteriu. Tuo tarpu eksperimentinės fizikos mokslininkai kuria įrenginius ir koncepcijas. Kadangi teoretikai neturi gilių inžinerinių gebėjimų, jie dažnai eksperimentinės fizikos žinovų yra draugiškai pašiepiami. Statybų inžinieriai taip pašiepia architektus. Ir niekas nepyksta, nes visi turi dirbti savo darbą.
Tačiau profesiniai prietarai W.Pauli istorijoje peržengė juokelių ribas. W.Pauli buvo uždrausta peržengti Otto Sterno laboratorijos slenkstį, nors mokslininkai buvo geri draugai. Kvailystė? Pats W.Pauli taip nemanė.
Taigi, eksperimentinės fizikos mokslininkai tikėjo, kad teoretikai gali sugadinti eksperimentus net jų neliesdami – pakanka to, kad jie būtų vienoje patalpoje, kad viskas sugriūtų. W.Pauli buvo gerai žinomas dėl tokių istorijų. Pavyzdžiui, kartą brangi matavimo įranga Getingeno universitete (Vokietija) staiga ėmė ir nustojo veikti. Pauli efektas jau buvo žinomas, bet mokslininko Getingene tuomet nebuvo. Na, bent jau taip manyta iš pradžių – netrukus buvo išsiaiškinta, kad Pauli kaip tik tuo metu Getingene perlipo į kitą traukinį.
W.Pauli bendradarbiai juokėsi iš Pauli efekto, bet visi tuo tikėjo. Kartą jie nusprendė papokštauti ir vieno vakarėlio metu sudaužyti šviestuvą. Paaukojimui paruoštas šviestuvas buvo pakabintas ant virvės ir turėjo nukristi vos W.Pauli pasirodys kambaryje. Tačiau virvė įstrigo ir netikras Pauli efekto pavyzdys tapo tikru.
1950 metais W.Pauli dirbo Prinstono universitete (JAV). Tuo metu sugedo universiteto ciklotronas – 1929-1930 metais sukurtas dalelių greitintuvas. W.Pauli dėl to per daug nenustebo – juk tai Pauli efektas!
W.Pauli tikėjo, kad atsitiktinumų nebūna. Nors visi techniniai nesklandumai atrodė nesusiję, jie turėjo vieną bendrą bruožą – W.Pauli buvimą šalia. Fizikas manė, kad tai gali būti susiję su psichologijos ir fizikos ryšiais. Apie tai jis kalbėjosi su kitais mokslininkais, todėl 1948 metais buvo pakviestas į psichiatro Carlo Gustavo Jungo Instituto šventę. Vos W.Pauli pasirodė, kampe sudužo porcelianinė vaza.
Tikriausiai visi pažįsta bent vieną žmogų, kurį nuolat lydi smulkios nelaimės. Tačiau dažniausiai tai tėra save išpildančios pranašystės. Kai žmogui priskiriama tokia nelaimėlio etiketė, šalia jo įvykstantys sutapimai yra nurašomi lemčiai, prakeiksmui ar, šiuo atveju, Pauli efektui.
