Šiek tiek konteksto. Per praėjusius pusę metų kartu su įvairiais „NFQ Technologies“ vadovais aplankėme beveik 600 vaikų 19 mokyklų Lietuvoje. Tikslas buvo paprastas – įkvėpti vaikus rinktis informacinių technologijų kelią, išsklaidyti mitus ir atsakyti į visus jų klausimus.
Didžioji dalis aplankytų mokyklų buvo įsikūrę mažesniuose šalies miesteliuose, nuo centrų nutolusiuose regionuose. Vietose, kurios dažnai lieka didžiųjų miestų šešėlyje ir būna nurašytos į „emigruojančių ir neturinčių perspektyvų“ regionų kategoriją. Bet tiek aš, tiek mano kolegos ten pamatė visai kitą vaizdą – šimtus degančių akių, kurių savininkai gal ir ne viską supranta apie IT ar žino tik senus stereotipus, bet visi jie labai nori suprasti kas yra dirbtinis intelektas ar ką mums reikš ketvirta industrinė revoliucija.
Visus šiuos vizitus geriausiai iliustruoja vienas septintokas. Jis po pristatymo drąsiai klausė mano nuomonės apie kriptovaliutas, o po mano atsakymo, kad dėl pernelyg daug atvirų klausimų į jas kol kas ilgalaikiam periodui neinvestuočiau, jaunuolis nė nemirktelėjęs argumentuotai išdėstė, kodėl galvoja kitaip. Turėkime omenyje, kad susitikimuose pagrinde dalyvavo 8-12 klasių moksleiviai – ar daugelis iš mūsų, būdami septintokai, buvo ne tik tokie gudrūs, turėjome tvirtą argumentais pagrįstą nuomonę, galėjome drąsiai viešai diskutuoti su nepažįstamu kalbėtoju, kai salėje tuo pat metu sėdi mokytojai ir būrys vyresnių moksleivių?
Negalima pasiduoti bendrai vyraujančiai nuomonei, kad daugeliui tokių amžiaus moksleivių daug įdomiau leisti laiką socialiniuose tinkluose. Nemaža jų dalis, nesvarbu iš kurio Lietuvos kampelio supranta, kad rytojus bus labai dinamiškas ir neapibrėžtas, todėl būtina domėtis, kas jų laukia ateityje. Svarbiausia – jie visi drąsiai klausia! Ne kartą klausimų-atsakymų sesija užtruko ilgiau nei pats mūsų pristatymas. Jei peržiūrėtumėte ne vieną „X dalykai, kuriuos daro sėkmingi žmonės“ sąrašą, daugelyje jų rastumėt, jog jie nuolat mokosi, domisi dalykais ir klausia. Labai smagu, jog mūsų moksleiviams tai gaunasi natūraliai ir be didelių pastangų.
Be to, pastebėjome labai įdomią tendenciją – ne vienam jų rūpi ne tik, kaip sėkmingai įsitvirtinti ir užsitikrinti gerą karjerą, bet ir kuo jie patys gali pasidalinti ir prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, socialinių problemų sprendimo ir ėjimo link to, jog pasaulis taptų geresne vieta visiems. Gal tai ir jaunatviškas maksimalizmas, bet jokiu būdu jo negalime nurašyti – priešingai turime skatinti ir palaikyti.
Tad dėl Lietuvos ateities esu ramus. Mums tik reikia jaunimui šiek tiek padėti, įkvėpti, duoti įrankius ir leisti kurti mūsų ateitį. Tai daug pastangų nereikalauja – raskite savo dienotvarkėje laisvą pusdienį, užsukite į savo buvusią mokyklą, tiesiog papasakokite apie savo karjerą, atliekamus projektus, vystomus produktus prie kurių dirbate ir pasiruoškite atlaikyti laviną klausimų. To, ypač tolesnių regionų moksleiviams, tikrai reikia.
Taip nejučia ne tik užpildysime šiandien beveik 10 tūkst. trūkstamų IT specialistų skylę ateityje, bet ir užvesime ant kelio bent kelis jaunuolius ar jaunuoles, kurie savo veiksmais pasieks, jog antrąjį Lietuvos šimtmetį švęstume nuveikę netikėtų didelių gerų dalykų.
