Tad saugant automobilių katalizatorius, oro švarą ir žmonių, ypač vaikų, sveikatą, pradėta riboti švino kiekį benzine ir galiausiai jis visai uždraustas 1980-aisiais. Tai buvo greita ir sėkminga pavojingų cheminių medžiagų žmogaus biologinėse terpėse stebėsenos (toliau – žmogaus biologinė stebėsena) sėkmės istorija (apie ją daugiau toliau tekste). O kas gi ta žmogaus biologinė stebėsena ir kodėl ji mums reikalinga, verta sužinoti ir plačiau.
Kodėl tai svarbu?
Sparčiai kintančioje aplinkoje, kaistant klimatui, gausėjant taršos ir dažnėjant stichinių nelaimių, žmogus dažnai atsiduria nežinioje, kiek ir ko kenksmingo yra jo namuose ir aplinkoje, kiek pavojingų medžiagų pasiekia jį su maistu, su kokiomis medžiagomis jis dirba darbo aplinkoje, ko yra jo kūno priežiūros priemonėse, kuo apipurkšta jo vaiko pižama ir kiek lakių medžiagų išskiria naujai nudažytos sienos. Vis pasigirsta žinių apie normas viršijančius toksinių medžiagų kiekius įvairiuose produktuose, teršalų nutekėjimą į aplinką, mokslininkai vis nustato naujų pavojingų cheminių medžiagų, kurias būtina reguliuoti... Šie bei kiti veiksniai lemia, kad mūsų aplinka nėra visiškai saugi, o kartais – ir pavojinga.
Daugelyje valstybių įvairios aplinkos ir sveikatos tyrimų laboratorijos nuolat matuoja ir stebi sveikatai pavojingų cheminių medžiagų kiekius maiste, ore, vandenyje, dirvožemyje, žmonėms skirtose prekėse. Tai vadinama monitoringu arba stebėsena. Europos Sąjungos geros praktikos standartus ir rekomendacijas bandoma diegti ir Lietuvoje. Deja, kol kas dėl lėšų, patirties, žinių trūkumo ar kitų priežasčių žmogaus biologinė stebėsena Lietuvoje nėra vykdoma. Žmogaus ar aplinkos stebėsenos trūkumus ypač pajuntame ir sužinome nutikus nelaimėms, tokioms kaip dideli gaisrai ar toksinių medžiagų išsiliejimai į aplinką.
Viena stebėsenos sričių – žmogaus biologinė stebėsena – ją vykdant siekiama nustatyti ir nuolat tikrinti kenksmingų medžiagų koncentracijas žmogaus organizme (kraujyje, šlapime, plaukuose, naguose, odoje ir kitose terpėse). Tai labai svarbi sritis, nes taip sužinome suminius įvairiausiais keliais į žmogaus organizmą atkeliavusių sveikatai pavojingų cheminių medžiagų kiekius, pvz., sunkiųjų metalų, dioksinų, ftalatų ir daugelio kitų. Pažangiose pasaulio valstybėse ši stebėsena vykdoma, skiriant nuolatinį dėmesį ir valstybės finansavimą tyrimus atliekančioms ir stebėseną vykdančioms institucijoms, jų bendradarbiavimui su politinius sprendimus priimančiomis institucijomis.
Lietuvoje šios stebėsenos labai trūksta, o poreikis paskutinių įvykių kontekste tik didėja, pvz. ištyrus Alytaus gaisrininkų mėginius, rezultatų nebuvo su kuo palyginti, nes neaišku, koks pavojingų sveikatai cheminių medžiagų (pvz., dioksinų) kiekis cirkuliuoja eilinio Lietuvos žmogaus organizme. Panašiai nutiko prieš keliolika metų, kai Ukmergės rajono teisme buvo rastas išpiltas pavojingas gyvsidabrio kiekis ir ištyrus darbuotojų kraujo mėginiuose paaiškėjo, kad nėra nacionaliniu lygiu nustatytų gyvsidabrio (ir kitų) sveikatai pavojingų cheminių medžiagų referentinių reikšmių eilinio Lietuvos gyventojo organizme. O jų, tų referentinių reikšmių, labai reikėtų palyginimui, nes pasinaudoti kaimyninių valstybių matavimais nelabai įmanoma – gyvsidabrio kiekis europiečių organizmuose labai svyruoja.
Reikia pabrėžti, kad šio metalo kiekiui žmogaus organizme labai didelę įtaką daro žuvies ir jūros gėrybių vartojimas, aplinkoje ar su produktais (pvz., dažais) pasklidusi gamybinė tarša, ankstesnio gyvsidabrio naudojimo odontologijoje liekamieji reiškiniai. Tad visai neaišku, kur šioje skalėje atsirastų Lietuva. Nežinodami vidutinių pavojingų sveikatai cheminių medžiagų kiekių gyventojų organizmuose, atsakingos institucijos negali įstatyminiais aktais nustatyti leistinų šių medžiagų koncentracijų žmogaus organizme, parengti rekomendacijų, kaip apsisaugoti nuo pavojingų sveikatai cheminių medžiagų poveikio, ir tinkamai reaguoti katastrofų atvejais. Žmogaus stebėsenos būtinumą matome ir iš aplinkos tyrimų, pvz., aplinkos ore nuolat išmatuojamų didelių kietųjų dalelių, benz(a)pireno koncentracijų. Tuo tarpu duomenų apie benz(a)pireno ir kitų cheminių medžiagų koncentracijas Lietuvos gyventojų organizmuose bei jų poveikį nėra.
Kas ji – žmogaus biologinė stebėsena?
Sutinkama, kad tinkamai surinkti žmogaus biologinės stebėsenos duomenys suteikia nepakeičiamą įrankį įstatymų leidėjams, priežiūros institucijoms, sveikatos apsaugos sektoriui ir mokslininkams bei yra efektyvi ir atsiperkanti investicija. Jos pagalba vertinamas suminis iš visų įmanomų šaltinių patekusios cheminės medžiagos kiekis ir poveikis, ir tai labai tinka žmogaus sveikatai kylančios rizikos vertinimui ir mažinimui.
Tinkamai atliekama žmogaus stebėsena taip pat leidžia pastebėti naujas pavojingas medžiagas, medžiagų mišinius, išmatuoti poveikio intensyvumą, skirtingą ekspoziciją patiriančiose gyventojų grupėse, identifikuoti specifinėms medžiagoms jautrias žmonių grupes bei ypatingos taršos zonas – karštus taškus.
Šalyse, kur žmogaus biologinė stebėsena vykdoma gerai (Japonija, Skandinavijos šalys, Vokietija), tūkstančiai žmonių reguliariai kviečiami išsitirti. Be to, stebimos specifinės grupės, pvz., mamos ir kūdikiai, tam tikrų profesijų atstovai, tam tikrų vietų gyventojai.
Kaip gi atliekama stebėsena?
Dažniausiai cheminių medžiagų ieškoma lengvai pasiekiamose žmogaus organizmo terpėse: šlapime ir kraujyje, bet taip pat ir kitose, tokiose, kaip plaukai, nagai ar seilės. Tiriamos medžiagos apima metalus, policiklinius aromatinius angliavandenilius, ftalatus, dioksinus, pesticidus, aromatinius aminus, perfluoruotas medžiagas, tabako dūmų produktus, lakius organinius junginius ir kt. Paprastai tariant, tai įvairios oro taršos medžiagos išmetamos pramonės įmonių, šiluminių elektrinių ir automobilių, plastiko gamyboje naudojamos minkštinančios medžiagos, įvairios kitos konservuojančios, emulguojančios, degumą mažinančios, sutepančios, antibakterinės, antiparazitinės ir panašios medžiagos, kurių yra mūsų ore, vandenyje, maiste, ant drabužių, būstuose, namų apyvokos daiktuose, kosmetikoje...
Žmogaus organizme ieškoma pačių medžiagų arba jų apykaitos produktų. Be to, tiriamas poveikis baltymams (jų modifikacijos), genams (genotoksiškumas), kancerogeninės (vėžį sukeliančios) savybės. Naudojamos ne eksperimentinės, bet patvirtintos metodikos, tiriama akredituotose laboratorijose, vadovaujantis standartinių operacinių procedūrų (SOP) aprašais, atliekant tarptautines kokybės kontrolės užtikrinimo procedūras.
Todėl žmogaus stebėsenos duomenys yra patikimi ir palyginami tarp skirtingų valstybių. Jais institucijos dažniausiai dalijasi, sudėdamos į bendras ir dideles duomenų bazes. Europos Sąjungoje tokie duomenys naudojami kolektyviai ir duoda pagrindus Direktyvoms, kuriomis reguliuojami reikalavimai gamintojams, produktams ir kt.
Esame pačiame įvykių sūkuryje, nes kaip tik dabar Europoje vykdomas didžiulis Europos žmogaus biologinės stebėsenos iniciatyvos projektas, kuriame dalyvauja 29 Europos valstybės. Projekto tikslas – nustatyti šiuo metu aktualiausių pavojingų cheminių medžiagų koncentracijas Europos gyventojų biologinėse terpėse bei jų poveikį žmogaus sveikatai, inicijuoti nacionalines žmogaus biologinės stebėsenos programas ir imtis priemonių visuomenės sveikatos gerinimui, sprendžiant dėl užterštos aplinkos iškylančias sveikatos problemas. Vykdant projektą kuriama harmonizuota cheminių medžiagų koncentracijų žmogaus biologinėse terpėse duomenų bazė. Projekto rezultatus tikimasi panaudoti politinių sprendimų, mažinančių ar ribojančių aplinkos taršą, priėmimui.
Keletas istorijų, kurios liudija žmogaus biologinės stebėsenos reikalingumą
Dar neseniai žmonės, atradę asbesto privalumus statyboje (atsparumą ugniai ir tvirtumą), jį džiugiai kasė, naudojo ir net gi davė žaisti vaikams.
Ir tik sukaupus pakankamai įrodymų, kad asbesto įkvepiančių darbininkų plaučiai nepagydomai suardomi, buvo imtasi draudimų. Nors iki šiol asbestas vis dar naudojamas uždarose sistemose, kur jis nepakeičiamas kaip izoliacinė medžiaga, kai kurios šalys visai jo atsisakė (Japonija), o kitur buvo bent jau imtasi griežtų apsaugos priemonių. Dabar žinome, kad darbai su asbesto turinčiu šiferiu ar kitais produktais turėtų būti atliekami apmokytų specialistų ir su apsaugos priemonėmis. Bet koks šiferio gręžimas, trupinimas ar kitoks smulkinimas sukelia pavojų, kad ore pasklis ir į plaučius pateks jo plaušų, todėl stebima ir baiminamasi, kad ėmus rekonstruoti senus namus su šiferio stogais ir asbesto turinčia izoliacija, atsiras nauja asbesto sukeliamų ligų – plaučių asbestozės ir mezoteliomos – banga.
Panašiai buvo ir su švino pridėjimu į degalus, kuriuose jis pagerino oktaninį skaičių ir degalų efektyvumą. Apie švino keliamus pavojus sužinojome iš žmogaus biologinės stebėsenos duomenų – pradėjus fiksuoti sumažėjusį intelektą daug švino kraujyje turinčių vaikų tarpe. Uždraudus švino panaudojimą benzine, sumažėjo ir švino koncentracija gyventojų kraujyje.
Žmogaus biologinė stebėsena padeda identifikuoti ne tik pavojingas medžiagas, bet ir kitus pavojingus veiksnius. Štai Švedijos tyrėjai, kurie nuo pat gimimo stebi didelę vaikų grupę, vaikus ir jų tėvus nuolat apklausia, tiria kraują, registruoja ligas, pastebėjo, kad vaikai gimę Cezario operacijos būdu rizikuoja dažniau sirgti alergijomis maistui.
Išvados
Akivaizdu, kad stebėdami, t.y. reguliariai išmatuodami gyventojų organizmuose susikaupusių pavojingų cheminių medžiagų kiekius, turėsime puikų įrankį veikti, kai reiks tų medžiagų patekimą apriboti/sureguliuoti; galėsime veikti kartu su Europos partneriais, kurie jau dabar matuoja ir stebi daugelį pavojingų medžiagų; galėsime teikti rekomendacijas ir apsaugosime jautrias visuomenės grupes (rekomendacijos nėščiosioms, vaikams, ribojimai darbo vietose ir t.t.), galėsime pateikti tikslių duomenų įstatymų leidėjams; šviesime ir lavinsime sveikiau gyventi kiekvieną visuomenės narį.
Tai brangūs tyrimai ir juos reikia kartotinai atlikti didelėse gyventojų grupėse. Bet, vertinant ilgalaikį poveikį visuomenės sveikatai, ši investicija atsiperka.
