Įspūdingas reiškinys
Šio išnykimo metu, kuris, pasak tyrėjų, įvyko 2019-2020 m. žiemą, Rytų Antarktidoje į vandenyną nutekėjo apie 600-750 mln. kubinių metrų vandens – beveik dvigubai tiek, kiek telpa Kauno mariose.
„Manome, kad dėl šiame giliame ežere susikaupusio vandens svorio po ežeru esančiame ledo šelfe atsivėrė plyšys – šis procesas vadinamas hidrofraktu, todėl vanduo nutekėjo į žemiau esantį vandenyną“, – pranešime spaudai teigė Tasmanijos universiteto glaciologas Rolandas Warneris, pagrindinis naujojo tyrimo autorius. Jis pridūrė, kad vandeniui išsiskyrus „srautas į apačioje esantį vandenyną būtų buvęs panašus į srautą per Niagaros krioklį, todėl tai būtų buvęs įspūdingas reginys“.
Pavojus jūros lygiui
Hidraulinis skaldymas (dar vadinamas uolienų plėšymu, ardymu) vyksta tada, kai vanduo, kuris yra tankesnis ir todėl sunkesnis už ledą, išgraužia milžiniškus plyšius ledo sluoksniuose, o tada nuteka į jūrą. Po to lieka milžiniški plyšiai, kurie pažeidžia viso ledo masyvo struktūrinį vientisumą. Kadangi Antarktidos paviršiuje daugėja tirpstančio vandens ežerų ir upelių, mokslininkai nerimauja, kad didėjantis paviršiaus tirpstančio vandens kiekis gali sukelti daugiau hidraulinių plyšių ir taip pakelti jūros lygį virš dabartinių prognozių.
„Prognozuojama, kad iki 2050 m. Antarktidos paviršiaus tirpimas padvigubės, todėl kyla susirūpinimas dėl kitų ledo šelfų stabilumo“, – rašo komanda savo tyrime, kuris birželio 23 d. paskelbtas žurnale „Geophysical Research Letters“.
R.Warneris ir jo kolegos atliko dramatiško ežero išsiliejimo matavimus iš oro, naudodamiesi NASA palydovo ICESat-2 stebėjimais.
Po potvynio ežerą supantis regionas pakilo 36 m. nuo pradinės padėties, o palei ežero dugną susidarė didžiulis lūžis, vadinamas ledo dolina, kuris išgraužė maždaug 11 kvadratinių kilometrų plotą. 2020 m. vasarą ežeras prisipildė vandens vos per kelias dienas, o didžiausias srautas siekė 1 mln. kubinių metrų per dieną. Pasak tyrėjų, neaišku, ar šis vanduo sukurs naujus lūžius.
