Drebėjimai buvo lokalizuoti Egėjo jūroje šiaurės vakarų kryptimi nuo Santorino salos. Galingesnių drebėjimų stiprumai (magnitudės) siekė 5,1. Drebėjimų židinių gyliai buvo pasiskirstę nuo ~2 km iki ~20 km gylio.
Santorino sala yra Helenikos vulkaninių salų lanko, susidariusio dėl tektoninių Afrikos ir Eurazijos plokščių judėjimo, dalis, bet saloje ugnikalnis paskutinį kartą buvo išsiveržęs 1950 metais. Graikijos mokslininkų nuomone, pastarųjų nestiprių žemės drebėjimų serija susijusi su tektoninių plokščių judėjimu, o ne vulkaniniu aktyvumu.
Viduržemio jūros regionas yra seismiškai aktyvus dėl Afrikos plokštės gelmėjimo (subdukcijos) šiaurės kryptimi (4–10 mm per metus) po Eurazijos plokšte (2 pav.). Šių dviejų plokščių artėjimas (konvergencija) prasidėjo maždaug prieš 50 mln. metų ir su šiuo plokščių judėjimu buvo susijęs Tetijos jūros užsivėrimas.
Šiuolaikinė Tetijos jūros „liekana“ yra Viduržemio jūra. Didžiausias seisminis aktyvumas Viduržemio jūros regione stebimas Graikijos pietinėje dalyje esančioje Graikijos subdukcijos zonoje, išilgai Šiaurės Anatolijos lūžio zonos vakarų Turkijoje ir Kalabrijos subdukcijos zonos pietų Italijoje. Lokalūs dideli subdukcijos greičiai Graikijos subdukcijos zonoje (35 mm per metus) siejami su užlankinių baseinų skėtra (spredingu) visoje Graikijoje ir vakarų Turkijoje virš subdukuojančios Viduržemio jūros vandenyno plutos. Dėl subdukcijos procesų aktyvūs ugnikalniai susidaro Egėjo jūros Kikladų salose ir pietų Italijoje.
Žiniasklaida jau yra pranešusi, kad Santorine buvo uždarytos mokyklos, žmonės raginami nesibūriuoti didelėmis grupėmis uždarose patalpose. Pranešimų apie apgadintus ar sugriautus pastatus kol kas nebuvo. Tūkstančiai žmonių, bijodami būsimų požeminių smūgių, jūros ar oro transportu iš Santorino evakavosi į žemyninę Graikijos dalį.
Graikijoje įvykusius žemės drebėjimus užregistravo ir Lietuvos valstybinio seismologinio monitoringo seisminių stebėjimų stotys (Paburgės (PBUR) ir Paberžės (PABE)), ir kitos Baltijos regiono seisminių stebėjimų stotys.
