Tokie įvykiai verčia susimąstyti, kokia dabar yra termino „pergalė“ prasmė. Glazgo universiteto (Škotija) politologo ir istoriko, knygos „Victory: The Triumph and Tragedy of Just War“ autoriaus Cian oO'Driscollo teigimu, pergalės šiuoliokiniame kare idėja – ne daugiau, nei mitas. Gan pavojingas mitas, tačiau vis dar būtinas.
Dar Pirmojo Pasaulinio karo laikais Prancūzijos premjeras Aristide'as Briandas sakė, kad „šiuolaikiniame kare nugalėtojo nėra… ir našta slegia tiek laimėtoją, tiek ir pralaimėjusįjį“. Šiaurės Vietnamo armijos veteranas ir vienos iš jautriausių XX amžiaus knygų apie karą „Karo liūdesys“, autorius Bao Ninhas šį požiūrio tašką išreiškė paprasčiau: „Kare nėra laimėjusio ar nugalėto. Tik sugriovimai“.
C.O’Driscollas atkreipia dėmesį, kad bet kokia sėkmė mūšio lauke lauke gali atrodyti tokia nereikšminga, palyginus su jos kruvina kaina, kad pati mintis vadinti karą „pergalingu“ skamba ironiškai. Tuo pat metu pergalęės šiuolaikiniame kare nereikėtų laikyti nepasiekiamu tikslu. Jis siūlo atkreipti dėmesį į tris veiksnius, lemiančius pergalės suvokimą.
Visų pirma, jo nuomone, paseno ne pati pergalės koncepcija, tačiau įsivaizdavimas, kad pergalė pasiekiama lemiamame susirėmime. Šiuolaikinių karų prigimtis tokia, kad jie neturi aiškios pabaigos. Dabartinių karinių konfliktų baigtis dažniausiai būna ištęsta laike. Kaip pavyzdį galima pateikti amerikiečių kareivius, kurie, remiantis jų pasakojimais, klajojo po Irako dykumas dar ilgai po to, kai George'as Bushas paskelbė 2003 metų karo „misiją įvykdyta“.
Pergalės nebebūna įprastinės formos ar tokios, kokią įgydavo anksčiau. Jei anksčiau pergalė istoriškai būdavo siejama su priešininko įveikimu paskutiniame, lemiamame mūšyje, tai dabar toks vaizdas yra ankstesnės epochos atgyvena.
Romantiška metafora
Antrasis veiksnys – pergalės atvaizdo suvokimo problema. JAV karo istorikas Russellas F. Weigley, knygos „The Age of Battles“ autorius, mano, kad pergalės per lemiamą mūšį idėja yra romantiška metafora, atėjusi iš istorijos periodo, kai karų baigtis išties būdavo nusprendžiama vieninteliu armijų susirėmimu mūšyje. Kaip kad buvo Breitenfeldo mūšio (1631) ir Vaterlo mūšio (1815) atvejais.
Vaizdingos ir tam istorijos periodui unikalios batalijos iškreipė vėlesnių kartų supratimą apie kąrą. Didžiulių mūšių dramatizmas ir pompastiškumas užvaldė karo istorikų vaizduotę, ir jie nutarė ignoruoti tokių, dažnai ir lemiančių pergalę, taktikų, kaip apgultys, antpuoliai, išsekinimas egzistavimą. Pagražinti metraščiai įamžindavo savotišką „holivudišką“, menkai ką bendro turintį su realybe, karo įvaizdį, kuris ir įsišaknijo masinėje sąmonėje. Kad ir tie patys vėliavos iškėlimo kadrai Kobani 2015 metais.
Pievelės priežiūra
Tikrovėje viskas atrodo kur kas proziškiau. Efektyviausia tampa priešininko nuvarginimo taktika. Čia galima paminėti Izraelio strateginę doktriną, dar vadinamą „žolės trumpinimu“. Šis terminas oficialiame aukščiausių šalies kariuomenės vadų leksikone atsirado 2013 metais.
Doktrina skelbia, kad Izraelio gynybos armija privalo priešų keliamą grėsmę vertinti taip pat, kaip ir sodininkas pievelę: tai nuolatinė užduotis, kurios niekada neįmanoma įvykdyti iki galo, todėl prie jos vykdymo laikas nuo laiko reikia grįžti.
Ši strategija taikoma prieš agresyvias nevyriausybines formuotes, kai strategai supranta, kad Izraelis dalyvauja besitęsiančiame, neišsprendžiamame konflikte. Tokiame konflikte pajėgos naudojamos ne norint pasiekti politinius tikslus, o kariavimui išsekinimu, tai yra, priešininko būsenos ir galimybių bloginimu.
Akivaizdu, tokia strategija turi ir trūkumų, tačiau ji suteikia galimybę susimąstyti apie tai, kaip suvokiame pergalę.
Mitas, kurio nusipelnėme
Trečiasis veiksnys, į kurį dėmesį atkreipia C.O’Driscollas, šiek tiek sudėtingesnis. Net jei pergalė tėra mitas, ji vis dar labai reikšminga ir yra kaip reguliacinis idealas, lemiantis supratimą ne tiek to, kaip karas baigėsi iš tiesų, tačiau to, kaip jis privalo baigtis.
Nors galutinės pergalės – retenybė, tačiau jos postuluojamos kaip tikslai, kurių link privalo judėti kariškiai. Ši mintis pastebima amerikiečių karo istoriko Victoro Daviso Hansono darbuose. Jis neseniai publikavo darbą, skirtą pagrįsti idėją, kad lemiamoji pergalė per finalinį mūšį Vakarų politikai vis dar svarbi, nors karine prasme jau seniai neturi reikšmės.
Istorikas kapsto lemiamojo mūšio idėjos šaknis – jos siekia klasikinę graikų civilizaciją. Būtent tada geriausiu prieštaravimų tarp bendruomenių sprendimo būdu laikyta atvira armijų kova mūšio lauke. Kovodamos mirtinuose susirėmimuose bendruomenės tikrina ne tik savo heroizmą ir karinį meistriškumą, bet ir vertybes, vardan kurių yra pasirengusios kelti karus ir kariauti.
Senovės Graikijoje Odisėjas buvo pašiepiamas dėl to, kad jis buvo linkęs priešus įveikti gudrumu, o ne kautynėse. IV amžiuje iki mūsų eros Akesandras Makedonietis šlovino tiesiogine priešprieša pasiektas pergales. Kai jo patarėjas Parmenionas pasiūlė priešo stovyklą užpulti nakčia, jis atsakė su panieka: „Tu siūlai banditų ir vagių taktiką… Esu linkęs atakuoti atvirai, dienos šviesoje. Mieliau surizikuosiu sėkme, nei gėdysiuosi savo pergalės“.
Toks mąstymas išliko iki mūsų dienų. Bet koks kariavimo metodas, išskyrus sąžiningą dvikovą kovos lauke, laikomas tam tikra prasme amoraliu. Tai akivaizdžiai demonstruoja neigiamas vertinimas tokių strategijų kaip partizaninis karas, terorizmas ar dronų naudojimas – taip iš pergalės mūšio lauke atimamas jos galutinumas ir negrįžtamumas.
Karas ir taika
Taigi, lemiamoji pergalė mūšio lauke – mitas, kuris mums vis dar būtinas. Jis formuoja supratimą apie karą ir santykį su juo. O tai, savo ruožtu, padeda suprasti, ko galima karu pasiekti, kada verta jo imtis, kokiomis pajėgomis ir ištekliais jį vykdyti, kaip ir kada ją reikia baigti. Naivu manyti, kad žodžio „pergalė“ galima tiesiog nebenaudoti, kaip manė buvęs JAV prezidentas Barackas Obama. Tačiau tai kelia mintis apie tai, kad žmonija pernelyg susižavėjo tiesioginės priešpriešos šlovinimu ir nepastebėjo pergalės kalbos gudrybės.
Kaip bebūtų, karas – pernelyg grubus instrumentas, kad juo kuri nors pusė galėtų pasiekti vienareikšmę pergalę. Žmonijai derėtų susimąstyti, kaip galėtų atrodyti pergalė, nustojus ją riboti ryžtingumo ir užbaigtumo sąvokomis. Gali būti, vertėtų pažvelgti į pergalę šiuolaikinių karų realijų šviesoje ir blaiviau vertinti, kokias vertybes jis gali atnešti.
Tendencija tokia: karai pamažu nyksta. Apie tai svarsto populiarus Izraelio istorikas Yuvalis Noah Harari knygoje „Homo Deus. Tumpa ateities istorija“. Jo nuomone, „daugėja žmonių, vertinančių karą kaip kažką nesuvokiamo, neįmanomo. Branduolinio karo baimė, ekonomikos prigimties kaita – vietoje paremtos žaliavomis, reikalaujanti daug mokslo (kur pagrindinis gerovės šaltinis – žinios) ir karų pelningumo mažėjimas paveikė pačią žodžio „taika“ reikšmę“.
Jei anksčiau taika vertina kaip laikinas nekariavimas, tai dabar taika – fizinis karo negalimumas. Sunku įsivaizduoti karą tarp, tarkime, Prancūzijos ir Vokietijos, nors vos prieš 100 metų tai buvo visiškai priimtina. Karas nenaudingas ekonomiškai – kam naikinti pigią darbo jėgą? O kibernetiniais ir branduoliniais ginklais galima sunaikinti ištisas šalis, tačiau klestinčiai imperijai kurti jie visai netinka, apibendrina Y.N.Harari.
