Natūralūs globalinio atšilimo varikliai – daugiau šilumos sulaikantys debesys, tirpstantis amžinas įšalas ir tirpstantis jūrų ledas – jau pradėjo suktis. Juos užvedė žmonių sukelta tarša anglies pagrindo dujomis. Ir dabar tie natūralūs varikliai patys didins savo galią, tvirtina Norvegijos mokslininkų tyrimas, kurį publikavo „Nature“ grupės žurnalas „Scientific Reports“.
„Mūsų modeliai rodo, kad žmonija jau peržengė lūžio tašką, už kurio grįžti nebegalima ir vien riboti šiltnamio dujų išmetimą nebepakanka norint sustabdyti amžinojo įšalo tirpimą. Jeigu norime sustabdyti tą tirpimo procesą, mums jau reikės daryti ir kažką daugiau – pavyzdžiui, susiurbti CO₂ iš atmosferos ir laikyti šias dujas po žeme, kad planetos paviršius būtų šviesesnis“, – sakė Norvegijos BI verslo mokyklos klimato strategijos profesorius-emeritas Jorgenas Randersas.
Naudodami supaprastintą klimato modelį, J.Randersas su kolega Ulrichu Goluke projektavo planetos klimato pokyčius iki 2500 taikant du scenarijus: staigaus ir visiško šiltnamio dujų išmetimo ribojimo ir visiško planetą šildančių dujų išsiurbimo iš atmosferos iki 2100 metų.
Įsivaizduojamame modeliniame pasaulyje, kuriame atmosferos taršą anglies dujomis galima visiškai pašalinti vienu mygtuko paspaudimu, planeta per ateinančius 50 metų įkaista iki maždaug 2,3 laipsnių virš ikipramoninio vidutinės temperatūros lygio – tai yra maždaug puse laipsnio daugiau, nei siekiama 2015 metų Paryžiaus sutarimu – ir po to pamažu pradeda kristi.
Jau šiandien planetos paviršius yra vidutiniškai 1,2 laipsnio šiltesnis, nei buvo XIX a. viduryje, kuomet pradėjo augti vidutinė temperatūra.
Tačiau modelis rodo, kad nuo 2150 metų planeta vėl pradėdų pamažu kaisti, ir vidutinė temperatūra augtų dar apie 350 metų. Per tą laiką jūros lygis šoktelėtų bent 3 metrais.
Pagal antrą scenarijų planeta kaistų iki tokio lygio, kad civilizacijas palaikanti tvarka sutriktų kur kas greičiau, bet tas sušilimas baigtųsi maždaug tuo pačiu laiku – apie 2500 metus.
Lūžio taškai
Pagrindinis šio tyrimo atradimas, kuriuo abejoja žinomiausi pasaulio klimatologai, yra tas, jog žmonija jau peržengė net kelias kritiškai svarbias klimato kaitos ribas (lūžio taškus), už kurių prasideda pats save palaikantis šiltėjimo procesas, kaip jau buvo nutikę prieš daugybę milijonų metų.
Vienas iš tokių savaiminio planetos šiltėjimo variklių yra staigus ledo tirpimas ašigalių regionuose.
Nuo XX a. pabaigos milijonai kvadratinių kilometrų sniego ir ledo, kurie geba atspindėti net apie 80 proc. Saulės šviesos energijos atgal į kosmosą, vasarą yra pakeičiami atviro vandenyno, kuris atspindi vos apie 20 proc. šviesos ir 80 proc. sugeria.
Kitas savaiminis klimato kaitos variklis, kurį aktyvavo žmonių veikla, yra amžino įšalo tirpimas: amžinas įšalas yra įkalinęs net du kartus daugiau anglies pagrindo dujų, nei šiuo metu yra atmosferoje. Trečias variklis – augantis vandens garų kiekis atmosferoje, taip pat prisidedantis prie šiltėjimo: tankesni debesys apsunkina šilumos atspindėjimą.
Tyrimo autoriai iškart pripažino, kad jų darbas yra „schematiškas“, tačiau atsirado bent pustuzinis žinomiausių pasaulyje klimatologų, kurie labai įvairiai sureagavo į tyrimo rezultatus. Kai kurie teigė, kad šias idėjas verta paanalizuoti išsamiau, o kiti iškart jas atmetė kaip nepatikimas.
„Šiuo atveju panaudotas modelis nėra žinomas, kaip patikima tikros klimato sistemos reprezentacija. Tiesą sakant, jis tiesiogiai prieštarauja labiau įsitvirtinusiems ir visapusiškai įvertintiems klimato modeliams“, – sakė Ekseterio universiteto (JK) klimato poveikio tyrimų vadovas Richardas Bettsas.
Londono universiteto koledžo (JK) klimatologijos profesorius Markas Maslinas taip pat nurodė šio modelio, kuris yra vadinamas ESCIMO, trūkumus ir norvegų tyrimą pavadino „minčių eksperimentu“.
„Tyrimas patraukia dėmesį į tai, kad anglies pagrindo dujų išmetimo sustabdymas iki 2050 metų – tikslas, kurį iškėlė JTO ir kuriam pritaria vis didesnis valstybių kiekis – yra tik pradžia mūsų veiksmų, kuriuos turėsime atlikti stabdydami klimato kaitą“, – sakė M.Maslinas.
Bet būtina paminėti, kad ir gerokai sudėtingesni modeliai, kuriuos savo prognozėse naudojo JTO klimato kaitos mokslinės ekspertizės komisija IPCC, parodė, kad Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos tikslus įmanoma pasiekti tik tuo atveju, jeigu iš atmosferos pašalintume milžinišką kiekį CO₂.
Vienas iš būdas siekti šio tikslo – pasodinti milijardus medžių. Eksperimentinės technologijos jau parodė, kad įmanomas ir mechaninis CO₂ išsiurbimas iš atmosferos, bet kol kas tokių technologijų masinis panaudojimas yra sunkiai įmanomas.
