Pasitelkė garsus
„Paukščių populiacijų būklė yra labai svarbus rodiklis, parodantis visos miško ekosistemos gyvybingumą, tačiau kai kurios paukščių rūšys, ypač geniniai paukščiai ir pelėdos, yra itin sunkiai aptinkami, nes gyvena atokiose ir po žiemos gamtininkams sunkiai prieinamose vietose, o jų tarškinimą išgirsti galima tik paryčiais, neretai saulėtekio metu, – aiškina naują paukščių apskaitos metodiką išbandžiusios mokslininkų grupės vadovas prof. dr. Gediminas Brazaitis – todėl tradicinis apskaitos metodas, kai gamtininkai turi nueiti didelius atstumus ir užfiksuoti paukščių balsus, yra labai imlus laikui ir reikalauja didelio skaičiaus kvalifikuotų ornitologų, kurių Lietuvoje trūksta.“
Į pagalbą gamtininkams buvo pasitelkta paukščių balsų įrašymo aparatūra ir speciali kompiuterinė garsų analizės programa. Ornitologai įrenginius kėlė į tyrimų taškuose esančius medžius, garso įrašai buvo daromi užprogramavus prietaisus įrašinėti ankstyvo ryto laiku.
Technologiją išbandžiusios mokslininkų grupės tikslas buvo palyginti skirtingų apskaitos metodų efektyvumą ir gauti daugiau žinių apie retųjų geninių paukščių aktyvumą veisimosi laikotarpiu. Tyrimas atliktas įgyvendinant LIFE programos integruotąjį projektą „Naturalit“, kurio tikslas – sustiprinti visos Europos mastu saugomų rūšių apsaugą Lietuvoje ir užbaigti steigti „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklą ten, kur gamtinių vertybių apsauga dar nėra užtikrinta.
„Nereikia manyti, jog prietaisai pakeis gyvus ornitologus ir šie taps nebereikalingi, – tvirtina prof. dr. Gediminas Brazaitis. – Atvirkščiai, mūsų eksperimentinės paukščių apskaitos rezultatai parodė, kad tiksliausi rezultatai gaunami tada, kai aparatų sukauptus audioįrašus studijoje perklauso ekspertas. Kai kurioms geninių paukščių rūšims gerai pasiteisina ir programinė įrašų analizė, tačiau dalį įrašų vis vien reikia perklausyti gyvai. Tokiu būdu technologija pasitarnauja tam, kad sutaupytume ornitologų darbo laiko, išvengtume sunkaus darbo naktimis ir kartu gautume tikslesnius duomenis apie saugomų rūšių populiacijų būklę“, – džiaugiasi VDU Miško mokslų katedros profesorius.
Skirtingų apskaitos metodų palyginimas parodė, jog pasitelkus akustines technologijas surandama keletą kartų daugiau geninių paukščių rūšių nei atliekant vienkartinę paukščių paiešką tradiciniu būdu.
„Sėslūs geniniai paukščiai yra tarp pažeidžiamiausių miško rūšių, kurių poreikiai neretai kertasi su dabartinės miškininkystės interesais, – aiškina ornitologė dr. Gintarė Grašytė. – Kadangi jie dažnai maitinasi pažeistuose ar žuvusiuose medžiuose, o veisimuisi jiems reikalingi seni medynai, geniniai paukščiai patiria grėsmę tuose regionuose, kur miškų ūkinė veikla yra pernelyg intensyvi. Viena iš pagrindinių visų rūšių apsaugos sudedamųjų dalių yra jų radimviečių inventorizacija, todėl džiaugiuosi, kad nuo šiol, pasitelkdami akustinius prietaisus, galėsime tiksliau žinoti geninių paukščių veisimosi bei gyvenamąsias vietas, nustatyti tinkamus jų apsaugos tikslus ir vykdyti tolimesnę būklės stebėseną“, – teigia Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje dirbanti ekspertė.
Įsitikinus naujojo metodo efektyvumu geninių paukščių apskaitoje, jis bus pritaikytas ir kitų sunkiai aptinkamų paukščių, pavyzdžiui, pelėdų monitoringui. Tyrimą atlikusi VDU mokslininkų grupė metodo taikymo galimybes pristatys platesnei ornitologų bendruomenei ir tikisi, jog ši geroji praktika bus pradėta naudoti plačiau, ateityje apimant visas Lietuvos saugomas teritorijas.
