Jų pavadinimas kilo iš lotyniškojo „nullus“, reiškiančio „niekas“. Nors jie teoriškai ir gali, tačiau gamtoje neegzistuoja – tikriausiai dėl to, kad yra pernelyg toksiški arba nereikalingi gyvybei, tad juos koduojančios DNR sekos išnyko.
Paaiškėjo, kad du nulomerai žudo dviejų paplitusių tipų – krūties ir prostatos – vėžio ląsteles, o taip pat leukemijos formą, tačiau neliečia sveikų ląstelių, kurios greitai tampa atsparios žalingam poveikiui. „Mūsų nuostabai, normalios ląstelės adaptuojasi ir tampa ne tokios jautrios nulomerams, tad laikui bėgant poveikis vėžinėms ląstelėms stiprėja“, – sako Gregas Hampikianas iš Boise valstijos universiteto (Aidaho valstija, JAV), vadovaujantis komandai, kuriančiai ir išbandančiai nulomerus.
Jis mano, kad šie gali veikti trikdydami energijos gamybą vėžinėse ląstelėse, bet ne sveikosiose, tačiau tikslus ląstelių naikinimo mechanizmo tyrimas tebevyksta.
Keistas elgesys
G.Hampikianas sukūrė nulomerus, išanalizavęs viešai prieinamus gyvų organizmų genomus ir išsiaiškinęs, kokių DNR sekų, koduojančių penkių aminorūgščių ilgio peptidus, seniai nėra gamtos inventoriuje. Jis atrado, kad iš 3,2 milijonų įmanomų tokių peptidų kombinacijų, nebuvo 198. Tada ėmėsi gaminti šiuos peptidus.
Išbandęs juos, nustatė du, kodiniais pavadinimais „9R“ ir „9S1“, kurie ypatingai efektyviai kovojo prieš vėžio ląsteles. Tyrimo rezultatai parodė, kad per dvi dienas vėžinės ląstelės tapo jautresnės nulomerams, o sveikosios – atsparesnės.
Dar galingesni
Preparato koncentracija, reikalinga pusės prostatos ar krūtų vėžio ląstelių sunaikinimui, per 48 valandas sumažėjo dviem trečdaliais, o sveikos odos ir kraujo ląstelės nulomerams išsiugdė atsparumą.
Tolesni tyrimai parodė, kad nulomerai naikino vėžines ląsteles, sutrikdydami energijos gamybą mitochondrijose, ląstelių jėgainėse, energijos molekulių ATP gamybą sumažindamos praktiškai iki nulio. G.Hampikianas atlieka detalesnius tyrimus siekdamas išsiaiškinti, kodėl nulomerai žaloja vėžines ląsteles, bet neliečia sveikųjų. „Yra tiek daug svarbių skirtumų tarp vėžinių ir sveikų ląstelių, nuo jų dalinimosi greičio iki cukraus skaldymo, tad darbuojamės su kai kuriais kintamaisiais“, – sako jis.
G.Hampikianas su kolegomis chemiškai keičia nulomerus, stengdamiesi padidintų jų efektyvumą. „Tikimės didelio potencialo augimo“, – viliasi jis. Tačiau abejoja, ar nulomerai galėtų įveikti vėžį vieni ir numato jų naudojimą kartu su kitais vaistais, kad sumažėtų vėžinių ląstelių atsparumo išsivystymo galimybė.
Šis tyrimas sulaukė atsargaus sveikinimo iš Ali Tavassoli, vėžio tyrėjo iš Southamptono universiteto: „Atradimai daug žadantys, tačiau svarbu pabrėžti, kad jie buvo išbandyti tik su ląstelėmis laboratorijoje. Prieš sužinodami, kad jie yra tinkami vaistų kandidatai, turime atlikti tolesnius šių peptidų elgesio žmonių organizme tyrimus, ypač jų stabilumo ir atsparumo.“
