Informacinių technologijų ekspertas Džiugas Paršonis atkreipia dėmesį – nors žmonės neretai internete pasivadina ne savo vardu, tai tikrai neapsaugo nuo atsakomybės: „Už nieko nesakančių vardų žmonės, žinoma, pasislėpti negali, ypač tais atvejais, kai kažkam rūpi ir policija ar kitos teisėsaugos institucijos imasi aiškintis. Tokiu atveju visuomet paaiškėja, kas slepiasi už to vardo. Labai retai pavyksta išvengti atsakomybės.“
D.Paršonio teigimu, kai kuriems žmonėms užtenka pasislėpti po pseudonimu ir jie ima elgtis visiškai kitaip. Pašnekovas svarsto, kad tai lemia vidinės kultūros stoka: „Jeigu viešumoje dažniausiai sugebame elgtis tvarkingai, tai vos tik kažkas mus pridengia (ar pseudonimas, ar nuotolis, ar ekranas) iš karto pasikeičia mūsų elgesys. Matyt, kad žmonės nebejaučia socialinio spaudimo.“
D.Paršonio pastebėjimu, vis dėlto atsakomybė už piktus komentarus tenka tik komentaro autoriui, bet ne jam pritariantiems žmonėms. Išimtis taikoma nebent tuo atveju, jei pritariantieji patys pradeda aktyviai dalyvauti komentuodami: „Kol kas pritariantiems (nebent jie prisijungia ir pratęsia tą dalyką) ar palaikantiems kažkokiais veiksmais (turiu omeny, tuos paspaudimus „patinka“ ar pan.) kol kas nėra. Tik tiek, kad tie žmonės paprastai vienaip ar kitaip save identifikuoja.“
Vilniaus universiteto psichologijos instituto docentas A.Kairys taip pat tvirtina, kad anonimiškumo jausmas bene labiausiai skatina elgtis neapgalvotai. „Iš tikrųjų internete pasakome tokių dalykų, kurių nedrįstume pasakyti tiesiai į veidą kitam žmogui. Didžioji problema yra tai, kad žmonės, nepaisant to, kad realaus anonimiškumo internete beveik nėra, mano, kad yra anonimiški ir tarsi atsiranda psichologinė distancija nuo kito žmogaus.“
Anot A.Kairio, nors sunku išskirti žmonių, rašančių piktus komentarus, kategorijas, vis dėlto ne visi žmonės taip elgiasi. Pašnekovo teigimu, paprastai yra žmonės, kurie tiesiog tai daro dažnai: „Yra dažni komentatoriai, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, dėl poreikių nepatenkinimo, dėl jausmo, kad jis labai socialiai užgautas, socialiai nuskriaustas, save identifikuoja su kažkokia nuskriaustųjų grupe ir tokiu būdu galbūt bando gintis. Tai viena iš dažnų komentatorių kategorijų.“
A.Kairio aiškinimu, nors paprastai piktai pasisakyti internete linkę ne tik eiliniai gyventojai, bet ir politikai, situacija turėtų būti vertinama šiek tiek skirtingai. Kaip teigia specialistas, pavyzdžiui, JAV prezidento Donaldo Trumpo pasisakymai, nors pikti ir užgaulūs, paprastai yra parašyti kitu tikslu.
„D.Trumpas – aiškiai identifikuojamas žmogus, to užrašymo motyvacija truputį kita. D.Trumpas supranta, kad jis gali rašyti ir nebus nubaustas, nes yra pakankamai galingas, jį pajudinti būtų ypač sunku. Eilinis vartotojas greičiausiai rašo dėl priešingų priežasčių, dėl to, kad mano, jog yra mažai pastebimas, neatpažįstamas ir, išreiškus nuomonę, jo niekas nepasieks“, – sako A.Kairys.
Anot A.Kairio, nors sunku išskirti žmonių, rašančių piktus komentarus, kategorijas, vis dėlto ne visi žmonės taip elgiasi. Pašnekovo teigimu, paprastai yra žmonės, kurie tiesiog tai daro dažnai: „Yra dažni komentatoriai, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, dėl poreikių nepatenkinimo, dėl jausmo, kad jis labai socialiai užgautas, socialiai nuskriaustas, save identifikuoja su kažkokia nuskriaustųjų grupe ir tokiu būdu galbūt bando gintis. Tai viena iš dažnų komentatorių kategorijų.“
A.Kairio aiškinimu, nors paprastai piktai pasisakyti internete linkę ne tik eiliniai gyventojai, bet ir politikai, situacija turėtų būti vertinama šiek tiek skirtingai. Kaip teigia specialistas, pavyzdžiui, JAV prezidento Donaldo Trumpo pasisakymai, nors pikti ir užgaulūs, paprastai yra parašyti kitu tikslu.
„D.Trumpas – aiškiai identifikuojamas žmogus, to užrašymo motyvacija truputį kita. D.Trumpas supranta, kad jis gali rašyti ir nebus nubaustas, nes yra pakankamai galingas, jį pajudinti būtų ypač sunku. Eilinis vartotojas greičiausiai rašo dėl priešingų priežasčių, dėl to, kad mano, jog yra mažai pastebimas, neatpažįstamas ir, išreiškus nuomonę, jo niekas nepasieks“, – sako A.Kairys.
