Šiais „YouTube“ transliacijų laikais kurti simuliatorius tapo labai madinga. Po fenomenalios „Goat Simulator“ ar „Surgeon Simulator“ žaidimų šlovės, industrijoje, galima sakyti, susiformavo atskirtas sub-žanras. Greta klasikinių simuliacijos žaidimų (tokių kaip „Flight Simulator“ ar „Farming Simulator“) ėmė dygti komiški, labiau simuliacijos parodiją primenantys žaidimai, kuriuose galėjome būti ar virsti bet kuo, pradedant robotu dulkių siurbliu, baigiant lauke tysančiu akmeniu.
Dalis šių simuliacijos žaidimų siūlė keistą, juokingą žaismą, dalis buvo nuobodūs kaip žaidimai, bet įdomūs stebėti, kai juos žaidžia ir savo komentarais papildo „YouTube“ ar „Twitch“ žvaigždės. Nenuostabu, kad „Bee Simulator“ patraukė mūsų dėmesį kaip vienas tokių žaidimų, tačiau iš tiesų jis nėra nei tas, nei anas.
Laukėme pramogos, gavome geriausią gamtos pamoką
Iš tiesų, už kiek komiškos temos bei fotorealizmą propaguojančio žaidimo viršelio ir paveikslėlių slypi paprastutis žaidimas vaikams. „Bee Simulator“ nėra bitės gyvenimo simuliatorius, nes tam žaidime skirta per mažai dėmesio. Jis nėra ir labai komiškas, nes žaidimo aplinka vangiai reaguoja į išdaigas. Finale kūrėjai nutarė, kad jie nori kurti edukacinį žaidimą mažiausiems. Kaip tarė, taip ir padarė. Valdydami bitutę turėsime atlikti seriją siužetinių užduočių, kurios leis užmesti akį į individualios bitės ir viso avilio gyvenimo ciklą.
Istorija prasidės bitutei vos gimus, avilio karalienė paskirs mus į darbininkių klasę ir pradėsime nektaro medžioklę. Visas pasakojimas apie avilį, jo vidinį pasaulį bei bičių gyvenimą pateikiamas kaip edukacinė pasakaitė. Kūrėjai taip pat turėjo akivaizdų lūkestį, kad tėvai žais kartu su vaikais, tad dialogų metu tarp sakinių paliekamos gan ilgos pauzės, kurių metu tėvai gali išversti ar su vaiku aptarti ką tik išgirstą teiginį. Žaidimo kalba ir dialogai labai paprasti, daug kuo primenantys animaciją mažiausiems. Kūrėjai vis tik nepamiršo ir tėvų, tad kai kurie dialogai papildyti žodžių žaismu ar dviprasmybėmis, turinčiomis iškaulyti bent vieną kitą vyresnių žaidėjų šypseną.
Narpliodami siužetą išmoksime rinkti žiedadulkes bei grąžinti jas į avilį, sutiksime aibę įvairiausių gyvūnų, aplankysime dešimtis gėlių. Kūrėjai taip pat stengiasi, kad pažinimo džiaugsmas neužgožtų žaismo, tad didesnė dalis edukacinės informacijos saugiai kaupiama bibliotekoje. Taigi, skrajodami daugiau žaisime ir įsisavinsime tik labai bendrinę informaciją, tačiau aš rekomenduočiau kiekvieną žaidimo sesiją baigti žinyne, kur galime šiek tiek detaliau apžiūrėti ir paskaityti apie naujai rastas gėles bei gyvūnus.
Jei neturite vaikų – pamirškite
Kaip minėjome pradžioje, žaidimo pristatymas, pasirinktas grafinis stilius ir komunikacija gali sukelti lūkesčių, kad „Bee Simulator“ galėtų suvilioti ir keistų žaidimų mėgėjus. Tačiau aš užtikrintai sakau, kad be mažo ir smalsaus žaidėjo kompanijos šis žaidimas nėra vertas dėmesio. Vizualiai žaidimas dailus, bet neypatingas. Siekiant, kad bitės simuliacija būtų lengvai prieinama mažiausiems ir jų tėvams, skrydžio modelis čia supaprastintas ir iš esmės nuobodus. Kieme sutinkami gyviai ir žmonės į bitės dūzgimą palei pat veidą reaguos vangiai arba išvis nereaguos. Įgėlimo bijos tik neklaužados, na, ir žinoma, niekas nesivaikys mūsų po parką su šlepete.
Vizualiai žaidimas tarsi siekė pasiūlyti fotorealistišką grafiką, tačiau tik kai kurie objektai atrodo tikroviški. Dauguma modelių išpildyti gan vidutiniškai, susidaro įspūdis, kad dalį jų gamino patys kūrėjai, o dalis buvo tiesiog pusvelčiui supirkta iš studentų. Apskritai grafinis žaidimo apipavidalinimas stebina, nes dabar žaidimo pasaulis atrodo blankus ir kiek nuobodus. Tą suprato ir patys kūrėjai, nes siužeto pasakojimui pasirinko jau kiek kitokį, knygų iliustracijas primenantį stilių, o pačiame žaidime naudojami ir animacinius filmukus primenantys efektai. Kūrėjai dėl kažkokių, jiems vieniems žinomų priežasčių, nenorėjo viso žaidimo apvilkti animacijos rūbu. Ir tai stebina, nes technologiškai tai nėra sudėtinga procedūra, o žaidimas būtų įgavęs nuosaikesnį stilių, atrodytų patraukliau ir labiau patrauktų tikslinės auditorijos dėmesį, taip išvengdamas miskomunikacijos ir nesusipratimų.
„Bee simulator“ esančios kovos, iššūkiai ar šalutinės užduotys taip pat nuobodžios. Vėlgi, žaidžiant ir mokantis su vaikais, jos gali būti prasmingos, ugdyti reakciją, atmintį, gamtos pažinimą ar logiką. Tačiau visiems, kam daugiau nei šešeri metai, žaidimo veiklos atrodys kaip formalus laiko gaišinimas. Nepaisant to, patyrę žaidėjai savo nuotykį čia baigs per porą valandų.
Įveikus siužetines misijas, žaidimas atrakinamas „Freeplay“ režime, o žaidėjai už sukauptus taškus gali nusipirkti kitokių bitučių modelių bei tam tikrų joms skirtų aksesuarų. Bėda ta, kad nors „Freeplay“ režimas siūlo laisvai klajoti, kovoti ir kvailioti net trijuose parkuose, be vaikų šios veiklos atrodys beprasmės ir nuobodžios.
Vėlgi, žaidžiantys šeimoje čia įvertins faktą, kad „Bee Simulator“, pasinaudojant padalinto ekrano funkcija, prie vieno televizoriaus gali žaisti iki keturių žaidėjų. Tad jei turite vaikų iki šešerių metų ir ieškote pažintinio žaidimo apie bites ir gamtą, „Bee Simulator“ gali būti svarstomas kaip visai neprasta pramoga. Ypač, jei žaisdami mėgstate bendrauti ir stengiatės transformuoti žaismo patirtį į edukaciją. Bet net ir šiuo atveju siūlyčiau pasidairyti naudotos ar su nuolaida parduodamos žaidimo kopijos.
„Bee Simulator“ išleistas asmeniniam kompiuteriui, bei „PlayStation 4“, „Nintendo Switch“, „Xbox One“ konsolėms.
