Kvazaras yra už 12,8 milijardų šviesmečių ir šviečia besiformuojančios galaktikos širdyje ankstyvojoje Visatos istorijos dalyje, per vadinamąją rejonizacijos epochą, kai pirmosios žvaigždės ir galaktikos pradėjo deginti kosmose plytintį neutralų vandenilį. Tyrėjai paskelbė apie atradimą Amerikos astronomų draugijos žiemos sesijoje Sietle.
„Kažko tokio ieškojome jau ilgai. Visoje regimoje visatoje nesitikime rasti daug kvazarų, kurie būtų ryškesni už šį“, – savo pranešime sakė pagrindinis naujojo tyrimo autorius, „Hubble“ kosminio teleskopo komandos narys Xiaohui Fanas iš Arizonos universiteto.
Keli galingi antžeminiai teleskopai ir „Hubble“ kosminis teleskopas surinko šio objekto, dabar pavadinto J043947.08+163415.7, stebėjimo duomenis. Kvazarui ryškumą suteikia supermasyvi juodoji skylė: Juodąją skylę supančio dujų disko medžiaga krenta į ją, įkaisdama ir skleisdama įvairaus bangos ilgio spinduliavimą, rašoma pranešime. Kvazaras tikriausiai suspindo tada, kai Visatai dar nebuvo nė milijardo metų, bet dalis šios šviesos Žemę pasiekia tik dabar. Nauji stebėjimai rodo, kad energiją kvazarui tiekianti juodoji skylė yra kelis šimtus milijonų kartų masyvesnė už Saulę.
Nepaisant tokio ryškumo, kvazaras yra taip toli, kad jei ne sėkmingas atsitiktinumas, tai taip ir nebūtų pastebėtas. Dėl galaktikos, esančios tiesėje tarp Žemės ir kvazaro, sukeliamo gravitacinio lęšiavimo efekto, kvazaro šviesa išlinksta ir iš Žemės matome padidintą jo vaizdą: kvazaras atrodo trigubai didesnis ir 80 kartų šviesesnis nei būtų matomas stebint tiesiogiai, savo pranešime pažymėjo tyrėjai. Kvazaras buvo pastebėtas tik todėl, kad pati gravitacinį lęšiavimą sukelianti galaktika yra pakankamai blyški, kad nenustelbtų itin tolimo kvazaro šviesos.
Toliau tyrinėjant kvazarą, kuris, be to dar ir sukuria po 10 000 žvaigždžių per metus, galima sužinoti daugiau apie šį tolimą, bet reikšmingą istorijos metą, kai radosi pirmosios žvaigždės ir galaktikos formuodamos mūsų dabar matomą Visatą. Prie paieškų prisijungia vis daugiau teleskopų,
„Šis atradimas yra stulbinamas ir svarbus; daug dešimtmečių manėme, kad tokie lęšiuojami kvazarai ankstyvojoje Visatoje turėtų būti labai dažnas reiškinys, bet kol kas tai yra tik pirmas toks radinys. Tai suteikia mums nuorodas, kaip reikėtų ieškoti „fantominių kvazarų“ – tokių, kurie yra, bet kurių kol kas negalime aptikti. Mūsų teorinis tyrimas prognozuoja, kad nematome reikšmingos dalies tokių „fantominių kvazarų“. Jeigu jų išties tiek daug, tai galėtų sukelti mūsų supratimo apie įvykius iš karto po Didžiojo sprogimo revoliuciją, ir net pakeisti požiūrį į šių kosminių monstrų masės augimą“, – sakė Fabio Pacucci, Jeilio universiteto tyrėjas, šio darbo bendraautorius, ir kito darbo apie kvazarą pagrindinis autorius.
