Teko prie jos prisiliesti ir pačiam. Esminius bruožus, kurie buvo būdingi suomiškai legendai, telefonas išsaugojo. O štai naujas savybes, kiek supratau ir iš žmonių, su kuriais teko apie tai kalbėtis, ir iš internautų reakcijų, žmonės vertina labai dvejopai.
Viena vertus, užkietėję konservatoriai tvirtina, kad „HMD Global“ išsuko iš tiesos kelio ir pasityčiojo iš „Nokia“ dvasios bei sukūrė beveidį telefoną, kuris niekam nebus reikalingas. Be to, jis ir masyvumą, būdingą originaliam telefonui, prarado. Bet kiek liberalesni žmonės džiaugiasi, kad išsaugant esminius klasikos bruožus įterpta labai saikingų patobulinimų, be kurių šiais laikais telefonas būtų jau beveik nevisavertis.
Negaliu pasakyti, ar delnas pradėjo visai kitaip reaguoti į telefono dydį, ar taip yra iš tiesų objektyviai, bet naujasis 3310 yra tikras mažylis – jis pasiklysta delne. Ir yra neįtikėtinai lengvas. Nuo 133 gramų per 17 metų jis sulyso iki 80 gramų. Lengvesnis nei kai kurie šokoladukai.
Klasikinės tamsiai mėlynos spalvos korpusas pagamintas iš panašaus plastiko šiurkštoku matiniu paviršiumi. Geltonas ir raudonas įrenginiai yra blizgūs. Ar jie bus tokie patys nemirtingi, kaip ir klasikinė „Nokia“? Tikrai negaliu pasakyti, bet neabejoju, kad antrą šių metų ketvirtį (toks yra žadamas prekybos pradžios laikas), kai visame pasaulyje prasidės prekyba šiais įrenginiais, jį ir pamėtysime, ir padaužysime, ir paskandinsime. Kai tiek kainuoja – negaila.
Vėl spaudyti telefono mygtukus po kokių 7 metų pertraukos, kai paskutinį kartą naudojausi „mygtukiniu“ telefonu, senoji mygtukų spaudymo patirtis grąžina tikrai labai malonius prisiminimus – tai yra tas pats senas, geras „Nokia“ mygtukų jausmas, kuris mane labai ilgai džiugino, naudojantis „Nokia 6310i“. Žinoma, atmintis yra laikinas dalykas, bet atrodo, kad mygtukui įspausti reikia tiek pat jėgos ir juntamas toks pats persijungimo momentas, kaip ir su klasikiniais „Nokia“ aparatais.
Ekranas atrodo tikrai keistai. Viena vertus, kažkiek spalvų jame yra. Kita vertus, jis yra akivaizdžiai blausesnis už ryškius, į akis žibinančius išmaniųjų ekranus, o taškus, atrodo, galima aiškiai įžiūrėti plika akimi.
Meniu veikimas primena išmaniųjų telefonų populiarėjimo pradžios laikus – tai jau yra nebe bėgimas dviem kryptimis – aukštyn ir žemyn, bet dvimatis vaikščiojimas po ekraną, kur kiekvienas meniu punktas yra pažymėtas savo piktograma.
Žinoma, pirmas dalykas, kurį pabandžiau – tai „Gyvatėlė“. Į pagrindinį meniu ji iškelta tokiame pačiame lygyje, kaip ir adresų knygelė, nustatymai ar programėlių parduotuvė (Ką? Programėlių parduotuvė tokiame telefone? O vat yra!).
Ir štai čia visa nostalgija mirė. Atnaujinta „gyvatėlė“ jau nebe ta. Liūdna. Sunku aiškiai apčiuopti priežastis, dėl ko taip yra. Pasikeitusi grafika? Pasikeitęs taikymasis į „obuoliukus“ (dabar nebūtina pataikyti tiesiai į obuolio centrą – pakanka prašliaužti jo pakraščiu)? O gal tiesiog pripratimas prie gerokai pažangesnių skaitmeninių pramogų pakeitė požiūrį?
Kaip bebūtų, telefonas kainuoja tiek, kad neabejoju – tikrai jį nusipirksiu. Vien tam, kad žinočiau, jog niekada nebūsiu be ryšio. Ir išvykoms į gamtą puikiai tiks. Juk tik 50 eurų ir visos 30 dienų akumuliatoriaus darbo budėjimo režimu.
