Tai buvo pirmoji „Hasselblad“ juostiniu fotoaparatu padaryta visos apvalios Žemės nuotrauka, kuri, manoma, yra labiausiai reprodukuojamas visų laikų atvaizdas. Iki tol mūsų požiūris į save buvo atsietas ir fragmentiškas: nebuvo galimybės įsivaizduoti visą planetą.
„Apollo 17“ įgula buvo pakeliui į Mėnulį, kai nuotrauka buvo užfiksuota 18 000 mylių (29 000 km) atstumu nuo Žemės. Ji greitai tapo harmonijos ir vienybės simboliu.
Ankstesnių „Apollo“ misijų metu buvo padarytos nuotraukos, kuriose Žemė buvo iš dalies šešėlyje. Nuotraukoje „Earthrise“ pavaizduota dalinė Žemė, pakilusi nuo Mėnulio paviršiaus.
Nuotraukoje „Mėlynasis marmuras“ Žemė rodoma kadro centre, plūduriuojanti erdvėje. Aiškiai matyti Afrikos žemynas, taip pat Antarktidos pietų poliarinė ledo kepurė.
Tokias nuotraukas kaip „Mėlynasis marmuras“ gana sunku užfiksuoti. Norint pamatyti Žemę kaip visą erdvėje plūduriuojantį gaublį, reikia kruopščiai apskaičiuoti apšvietimą. Saulė turi būti tiesiai už nugaros. Astronautas Skotas Kelly pastebi, kad tai gali būti sunku suplanuoti, skriejant dideliu greičiu.
Ši nuotrauka, sukurta platesniame kultūriniame ir politiniame Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos „kosminių lenktynių kontekste, atskleidė netikėtai neutralų Žemės vaizdą be sienų.
Žemėlapių sudarymo konvencijų sutrikdymas
Pasak geografo Deniso Cosgrove'o, „Mėlynasis marmuras“ sugriovė Vakarų žemėlapių sudarymo ir kartografijos konvencijas. Pašalinus groteles – meridianų ir lygiagrečių tinklelį, kurį žmonės išdėstė virš žemės rutulio – paveikslas vaizdavo Žemę, išlaisvintą nuo šimtus metų taikytos kartografavimo praktikos.
Nuotrauka taip pat suteikė Afrikai centrinę vietą pasaulio vaizdavime, nes eurocentriškoje kartografavimo praktikoje Afrikos mastas buvo sumažintas.
Nuotrauka greitai tapo harmonijos ir vienybės simboliu. Ši nuotrauka ne tik įrodė Amerikos pranašumą, bet ir skatino pasaulinio susietumo jausmą.
Nuo Apšvietos epochos kartografija ir žemėlapių kūrimas pabrėžė žmogaus pranašumą prieš Žemę. „Mėlynasis marmuras“ , veikdamas prieš šią hierarchiją, kėlė nuolankumo jausmą. Žemė atrodė itin trapi ir reikalaujanti apsaugos. Savo knygoje „Earthrise“ Robertas Poole'as rašė: „Nors tuo metu niekas nerado žodžių, kaip tai pasakyti, „Mėlynasis marmuras“ buvo fotografinis visuotinio teisingumo manifestas.“
„Mėlynojo marmuro“ pomirtinis gyvenimas
Neįmanoma nagrinėti „Mėlynojo marmuro“ ir atskirti jo nuo šiandieninės klimato krizės aktualumo.
Jis greitai tapo ankstyvojo aplinkosaugos judėjimo simboliu, jį priėmė tokios aktyvistų grupės kaip „Žemės draugai“ ir kasmetiniai renginiai, pavyzdžiui, Žemės diena.
Ši nuotrauka pasirodė ant Džeimso Loveloko knygos „Gaja“ (1979 m.) viršelio, pašto ženklų ir ant ankstyvosios Al Goro filmo „Nepatogi tiesa“ (2006 m.) įžanginės dalies.
Bėgant dešimtmečiams keitėsi Žemės matymo ir vaizdavimo būdai.
Pradedant dešimtuoju dešimtmečiu, NASA sukūrė skaitmeniniu būdu apdorotus visos Žemės vaizdus, pavadintus „Mėlynasis marmuras: Naujoji karta“, skirtą pirminei „Apollo 17“ misijai atminti.
Tai – sudėtiniai vaizdai, sudaryti iš duomenų, sujungtų iš tūkstančių skirtingu laiku palydovų padarytų vaizdų.
Kosminės vaizdavimo technologijos ir toliau tobulėja, kad galėtų perteikti stulbinamai detalią informaciją. Tokie meno istorikai kaip Elizabeth A.Kessler susiejo šiuos naujos kartos kosmosą vaizduojančius vaizdus su filosofine didingumo sąvoka.
Nuotraukos sukuria neaprėpiamumo ir baimės jausmą, kuris gali priblokšti žiūrovą, panašų į XIX a. romantinius paveikslus, tokius kaip Thomaso Morano „Didysis Yellowstone'o kanjonas“ (1872 m.).
1995 m. kosminis teleskopas „Hubble“ atskleidė dujų ir dulkių kalnus Erelio miglotoje. Nuotraukoje, žinomoje kaip Kūrimo stulpai, užfiksuotos dujos ir dulkės naujų žvaigždžių kūrimo procese.
Šių metų pradžioje NASA paskelbė pirmąsias Džeimso Vebso kosminio teleskopo padarytas nuotraukas.
Remiantis „Hubble“ atradimais, „Webb“ skirtas neregėto aiškumo infraraudonųjų bangų ilgio vaizdams.
Ši technologijų pažanga gali padėti paaiškinti neišblėstantį nuotraukos žavesį iš 2022 m. perspektyvos. Pirmoji mūsų planetos nuotrauka buvo nepaprastai prasta.
„Mėlynasis marmuras“ yra paskutinė pilna Žemės nuotrauka, padaryta tikro žmogaus, naudojant analoginę juostą: išryškinta tamsiajame kambaryje, kai įgula grįžo į Žemę.
