Prieš keletą savaičių „Pixelmator“ išleido naują aplikacijos versiją „iPhone“ telefonams, prie kurios buvo dirbta beveik dvejus metus. Per pirmąsias keletą savaičių programėlė pateko tarp perkamiausių Europos ir JAV „App Store“ aplikacijų.
Lietuvoje broliai dažnai pateikiami kaip pavyzdys siekiant parodyti, kad sėkmingą verslą galima sukurti ir mūsų šalyje. „Pixelmator“ ne kartą „Apple“ kvietė vykti į užsienį – lietuviai vykti atsisakė, o Aidas Dailidė (27 m.) ir dabar sako, kad „Pixelmator“ ateities užsienyje nemato – puikiausiai tenkina Šiaurės miestelyje esantis jaukus biuras.
Jame su Aidu ir kalbamės – apie tai, kaip keitėsi „Pixelmator“, kur slypi „Apple“ sėkmės priežastis, kaip rasti motyvacijos, kai nieko nesinori, ir kariuomenę.
– Kokie esminiai skirtumai tarp „Pixelmator“ versijos „iPhone“ ir „Mac“ kompiuteriams?
– Iš principo tai visiškai skirtingi produktai – jie turi tą pačią funkciją, yra skirti nuotraukų redagavimui, bet visa kita labai skiriasi.
Mūsų programa „iPhone“ yra ne „Instagram“, kur tik pasirenki filtrą – tai labai galingas paveiksliukų redaktorius. Ir jis yra pritaikytas naudoti įrenginyje su mažu ekranu. Tai ir buvo vienas iš iššūkių – kaip padaryti, kad mobiliame įrenginyje būtų funkcijos kaip ir galinguose kompiuteriuose. Antra dalis – kaip padaryti, kad nedideliame įrenginyje nuotraukas redaguoti būtų patogu.
– Yra „Pixelmator“ versija „Mac“, „iPad“, ir „iPhone“ – ką darysite toliau?
– Toliau artėja metas, kada reikia daugiau inovacijų – visada mąstome, kad viskas, ką padarėme praeityje, yra labai gerai, bet dirbant susikaupia dalykų, kuriuos reikia padaryti geriau. Dabar reikės kurti naujos kartos produktą „Mac“ kompiuteriams. Čia bus kažkas įdomaus.
– „Pixelmator“ veikia jau keliolika metų ir vis sukuriate ką nors naujo – ką darote, kad neužmigtumėte ant laurų?
Nėra turbūt pasaulyje žmogaus, kuris visada būtų motyvuotas kaip narkomanas – bet net ir priklausomi nuo heroino visada nejaučia „kaifo“. Visada negali būti pakylėtas.
– Geras klausimas, į kurį neturiu atsakymo. Aš visada norėčiau būti motyvuotas, užsidegęs, bet tai yra neįmanoma. Nėra turbūt pasaulyje žmogaus, kuris visada būtų motyvuotas kaip narkomanas – bet net ir priklausomi nuo heroino ne visada jaučia „kaifą“. Visada negali būti pakylėtas.
Būna didelių nuosmukių, kai viskas atrodo neįdomu ir užknisa. Todėl gerai, kad esame dviese su broliu. Kartais vienam būna motyvacija, kartais kitam, ir vienas kitą kažkaip sumotyvuojame.
Šiandien turime 20 žmonių komandą, kur per daug metų susirinko motyvuoti žmonės. Jiems čia patinka. Visi yra savo darbo fanai. Motyvacija yra užkrečiama – kaip liga.
– Iš kur kyla tie momentai, kai nesinori dirbti – juk, atrodo, turite gerą įmonę, mėgstamą darbą, daug įvertinimų...
– Šį kausimą užduodu sau. Turbūt žmonija to nežino. Galiu pasakyti, kad pradžioje – kokius 5–7 metus, darbas buvo kaip narkotikas – nebuvo geresnių, labiau vežančių dalykų. Sėdėjome Lietuvoje, o mums rašė žmonės iš Urugvajaus, Mongolijos, Japonijos, Kinijos, Amerikos – tai buvo mūsų variklis. Visada atsiranda kažkoks variklis.
– Spalio mėnesį pristatydamas „Pixelmator“ „iPad“ su broliu pasirodei ant scenos per patį „iPhone“ pristatymą – kaip tada jauteisi?
– Tai buvo kosmosas. Viskas buvo labai netikėta. Tik likus daugiau nei savaitei iki renginio sužinojome, kad gal ten kalbėsime, bet iki pat paskutinės minutės šimtu procentų nežinojome, ar tikrai užlipsime ant scenos.
Prisimenu tą jaudulį – turbūt ir dabar prikeltas naktį per konferenciją skaitytą tekstą padeklamuočiau atmintinai.
– Turite galimybę iš arčiau nei daugelis iš mūsų stebėti „Apple“. Kaip manai, kodėl jos produktai tokie populiarūs?
– Aš buvau „Apple“ gerbėjas, kai dar kiti nebuvo ir niekas „Apple“ nežinojo. Nuo pat pradžių man patiko tai, kad jų kompiuteriai buvo kitokie ir iš pilkos masės išsiskyrė dizainu.
Būdavo, įsijungi „Windows“ kompiuterį, jis kraunasi, o kai įsijungi „Apple“, matai paveiksliukus, gražias ikonas. Ta kompanija sugeba pritraukti žmones, kurie turi estetikos pojūtį.
Visi „Apple“ produktai buvo kitokie – pirmasis „iMac“ buvo žalias, vėliau sekė dar gražesni – dar dabar jie tokių gražių kompiuterių nesukuria. Dar tada, kai „Apple“ nebuvo žinomi, jų produktai atrodė visiškai kitaip negu „Windows“.
– Kokia aplinka „Apple“ būstinėje?
Prisimenu tą jaudulį – turbūt ir dabar prikeltas naktį per konferenciją skaitytą tekstą padeklamuočiau atmintinai.
– Viskas labai paprasta. Jei važiuotumei pro šalį, nesuprastum, kad tai „Apple“ būstinė. Viskas tvarkinga, gražiai žolytė nupjauta, paukščiukai skraido, voverytės laksto, yra lauko kavinė, žmonės važinėja su dviračiais – visai kaip kituose JAV priemiesčiuose.
Net nesuprastum, kad čia įsikūrusi didžiausia pasaulio korporacija. Tik skirtumas tas, kad prieš dešimt metų jie turėjo vieną ar du pastatus, dabar yra visa jų zona – kur bevažiuosi, bus tik paprastas kelio ženkliukas, kad čia įsikūrusi „Apple“ .
Pas mus biure, palyginus „Apple“ standartais, yra kosmosas – ten kabo vos pora plakatų, visi jie išdėlioti skoningai, gražiai.
– Kaip atrodo tavo darbo diena? Kiek joje kūrybos, kiek susitikimų ir juodo darbo?
– Kurį laiką esu atsitraukęs nuo tiesioginio darbo, šiaip mūsų darbo diena elementari – darbuotojai ateina kada nori, išeina kada nori. Būna mėnesių, kai darbas lengvesnis, galima asmeninius reikalus susitvarkyti. Būna metas, kai žmonės pervargsta, kai pykčių ar dramų būna.
Nėra taip, kad valanda kūrybos, o tada juodas darbas, – ar kuri dizainą, ar programuoji, kiekvieną dieną darbe yra nestandartinių sprendimų. Darbas įtemptas ir negali išjungęs smegenų kažko padaryti. Būna dienų ar mėnesių, kai nebūna jokio progreso, tiesiog reikia išspręsti kokią techninę problemą.
– Ar ir toliau žadate dirbti Lietuvoje?
– Net fantazijose neturime planų išsikelt ir negalvojame, kad ten būtų kažkas geriau. Esame nedidelė kompanija, kur dirba 20 žmonių. Jei išaugtume į didesnę, galbūt mums reikėtų plėstis į užsienį – tai nebūtinai būtų Silicio slėnis, bet mes esame trijų milijonų tauta – ir tiek jau nebėra. Vilnius nedidelis miestas, mes startuolių turime nemažai – konkurencija tarp darbdavių yra gana didelė ir per trumą laiko tarpą išsiplėsti, pavyzdžiui, nuo 20 iki 100, būtų sudėtinga.
– O kas iki šiol labiausiai skatino likti Lietuvoje? Kiek įtakos tam turėjo draugai, šeimai, kiek – patriotiškumas ir noras dirbti savo šalyje?
– Man viskas išėjo natūraliai. Skatino likti tai, ką ir išvardinai – šeima, draugai, man tiesiog smagu Vilniuje išeiti į gatvę. Aišku, yra problemų ir visokių niuansų, bet kur jų nėra.
Mūsų sektoriuje tikrai galima dirbti ir Lietuvoje, ir užsidirbti. Nematau prasmės emigruoti ir keltis kitur ir noriu, kad čia liktų mano draugai.
O patriotiškumas toks – mes dirbame, mokame mokesčius čia, stengiamės padaryti taip, kad būtų gražu – nupjauta žolytė, medžiai tvarkingi...
– Jei dabar tektų kurti verslą, ko imtumėtės? Kai kūrėte „Pixelmator“, aplikacijų buvo nedaug, o dabar yra po kelias dešimtis aplikacijų kopijų.
Turime dešimt metų patirties, bet jei kiltų karas ir reiktų viską pradėt nuo nulio, būtų taip pat sunku, kaip prieš dešimt metų.
– Tas kiekis yra tik triukšmas. Aišku, atsiranda konkurentų, kiti bando kurti. Ką daryčiau dabar, negalvojau, bet matau daug pavyzdžių – nesvarbu, ką darai, nedaug kam pasiseka uždirbti milijonus, bet kad išeina iš to gyventi, tai faktas.
Tai nėra lengva – mes turime dešimt metų patirties, bet jei kiltų karas ir reiktų viską pradėt nuo nulio, būtų taip pat sunku, kaip prieš dešimt metų. Turime patirties, žinių, bet vis tiek tai nėra lengva – jei tai būtų lengva – tai darytų visi.
– Ar įsivaizduoji save darantį ką nors kito?
– Taip, pavyzdžiui, neseniai žiūrėjau šauktinių sąrašus, ar į juos nepakliūnu, bet 1988 m. paėmė tik porą žmonių.
– O eitum?
– Yra žaidimas „Airsoft“, kuriame pagal kopijas sukurti mažais ratukais šaudantys šautuvai. Ten yra visa karinė ekipuotė. Žaidime praleidžiame po tris paras. Ten žaidžiu jau 7 metus. Pažaisti atvyksta ir kariškai. Man karyba iš pramoginės pusės patinka. Aišku, kaip būtų kariuomenėje, nežinau.
– Ar nebūtų gaila palikti verslo?
– Būtų. Viskas priklausytų nuo to, kiek kritiškai esu čia reikalingas. Jei būtų kritinis momentas, yra tų būdų – gali rašyti prašymus, gali atkelti – visokių variantų yra, bet 9 mėnesiams pakeisti aplinką nematau didelės problemos. Pilvukas užaugo per žiemą, sėdimas darbas – 9 mėnesius pabėgioti būtų neblogai.