Kitaip tariant, jei gyventumėte kurioje nors iš jų, nežinotumėte kurioje pusėje patekės ar nusileis Saulė ir kada laukti aušros ar saulėlydžio. O tai reiškia tik viena – Niktėje ir Hidroje niekada nebūna vienodų saulėlydžių ar saulėtekių.
Plutono palydovai taip neprognozuojamai blaškosi savo orbitose dėl gravitacinių fokusų, kuriuos atlieka Plutono ir Charono tandemas.
Kad būtų aiškiau, kviečiame pažiūrėti žemiau įkeltą vaizdo medžiagą, kurioje sumodeliuotas Niktės sukimasis orbita aplink Plutoną. Regbio kamuolį ar kiaušinį primenantis Plutono palydovas savo orbitoje ne tik svirduliuoja – jo ašigaliai vartosi kaip panorėję ir kur panorėję. Jei Saulės sistemoje kada nors buvo kūnas, kuris atitiktų pasaulio pabaigos kriterijus, tas kūnas galėtų būti tik Niktė.
Plutono palydovai taip neprognozuojamai blaškosi savo orbitose dėl gravitacinių fokusų, kuriuos atlieka Plutono ir Charono tandemas. Oficialiai Charonas yra Plutono didžiausias palydovas, tačiau šie du kūnai elgiasi kaip dvinarė sistema (dviguba planeta) – kadangi Charonas Plutono atžvilgiu yra labai didelis. Taip, Charono skersmuo siekia tik 1 212 km, bet tai yra beveik pusė Plutono skersmens. Įsivaizduokite, jog mūsų Mėnulis būtų dvigubai didesnis nei dabar.
Plutono ir Charono tandemas šoka aplink bendrą gravitacijos centrą. Kintantis jų gravitacijos laukas mažesniųjų Plutono palydovų orbitas tiesiog varo į neviltį – Plutono mažiukai blaškosi ir svirduliuoja it apsėsti nelabojo. Orbitinę beprotybę dar labiau pagilina pailga, regbio kamuolį ar kiaušinį primenanti šių palydovų forma. Nors mokslininkai kol kas kalba tik apie seses Niktę ir Hidrą, labai tikėtina, kad tos pačios negandos kamuoja ir kitus du Plutono šeimynos mažuosius broliukus – Cerberį ir StiksąP.
Kadangi šių Plutono palydovų sukimasis yra neprognozuojamas, mokslininkai jų sukimąsi vadina chaotišku. Tokiu pat būdvardžiu galima apibūdinti ir Saturno palydovo Hiperiono elgesį – jis irgi vartosi kaip paklaikęs. Visa tai teleskopu „Hubble“ atrado SETI instituto tyrėjas Markas Showalteris ir Marilando universiteto mokslininkas Dougas Hamiltonas. Jų straipsnis publikuotas naujausiame žurnalo „Nature“ numeryje.
M. Showalteris taip pat atrado, kad trys Plutono palydovai yra susieti rezonanso. Kitaip tariant, egzistuoja tikslus jų orbitinių periodų santykis. „Jei būtumėte Niktėje, pamatytumėte, jog Stiksas aplink Plutoną apskrieja dukart, o tai vyksta kas tris Hidros orbitas“, – paaiškino D. Hamiltonas.
Ir tai – dar ne viskas. Jei kada teko kepti mėsą ar kitus patiekalus ant anglių, turėtumėte puikiai suvokti, kaip atrodo Cerberis. Jis yra juodas kaip anglis. Nors kiti Plutono palydovai – šviesūs kaip smėlis (nes jie sudaryti daugiausiai iš ledo). Astronomai manė, kad panašiai turėtų atrodyti visi Plutono palydovai. Kodėl Cerberis yra toks juodas ir taip skiriasi nuo kitų Plutono palydovų? Niekas nežino.
Manoma, kad Plutono palydovai susiformavo per labai seniai įvykusį Plutono ir kito panašaus dydžio objekto susidūrimą. Iš susidūrimo nuolaužų susiformavo daugybė mažesnių kūnų, įsikūrusių chaotiškose dabartinėse savo orbitose aplink Plutoną.
Už didžiausios nuolaužos – Charono – esantys mažesnieji palydovai yra vos keliasdešimties kilometrų skersmens. Mažųjų Plutono palydovų kvartetą – Niktę, Hidrą, Cerberį ir Stiksą – atrado kosminiu teleskopu „Hubble“ dirbę astronomai, mėginę tiksliau kartografuoti Plutono sistemą zondo „New Horizons“ vizitui.
Zondas pas Plutoną atvyksta jau kitą mėnesį. Tad nereikėtų stebėtis, jei „New Horizons“ atras dar daugiau Plutono palydovų. Atrodo, kad astronomų laukia tikra atradimų vasara.
