Dėl šios kirbančios minties praėjusią savaitę ties Klepšių ežeru ir jame darbavosi tarptautinė 15 mokslininkų grupė, bandžiusi rasti tai, ką dangus mums padovanojo prieš beveik 90 metų. Apie tai ir kalbėjomės su pagrindiniu šios ekspedicijos specialistu Dmitrijumi Sadilenka.
Šis mokslininkas įprastomis dienomis dirba Maskvoje, Vernadskio geochemijos ir analitinės chemijos institute Maskvoje, meteoritų komitete. Pagrindinis kasdieninis jo užsiėmimas yra atsakinėjimas į visuomenės klausimus apie meteoritus: žmonės siunčia savo rastų akmenų nuotraukas arba fragmentus, o Dmitrijus juos vertina. Tačiau gerokai romantiškesnė jo darbo dalis būna išvykose, kurios labai dažnai būna sėkmingos: D.Sadilenka yra vienas sėkmingiausių pasaulyje meteoritų ieškotojų.
Sėkmės jis tikėjosi ir Lietuvoje. Deja, šį kartą nepasisekė. Bet, nepaisant to, mokslininkas turėjo ką papasakoti.
– Kaip sekasi paieškos?
– Kol kas ne kaip. Esama tam tikrų minčių, kad akmuo galėjo neišlikti. Per tą laiką jis galėjo visiškai sutrupėti. Kol kas neradome. Bet greičiausiai visgi akmuo yra. Tiesiog ant jo neužlipome. Akmeninių meteoritų ieškoti labai sunku. Todėl laiko paieškoms mažai, o paieškų teritorija labai didelė.
– O tame akmenyje kažkokia dalis metalų juk yra? Kokių?
– Metalai – visuomet geležis ir nikelis. Paprastai jų metalinio pavidalo geležies būna nuo 4 iki 10 procentų. Šiame meteorite metalų arčiau 4 procentų. Dėl to metalo detektorius į šį meteoritą reaguoja pakankamai gerai ir jo ieškoti galima. Bet čia labai daug granitų, kuriuose metalų nėra, bet metalo ieškiklis į juos reaguoja lygiai taip pat. Dėl to kapstytis tenka daug, o rezultato kol kas nėra.
– Paieškas vykdote tik sausoje teritorijoje?
– Oi ne, galima ir į pelkes įlįsti, štai, vyrukai dar ir nardo. Įdėmiai analizuojame nuotraukas, darytas netrukus po meteorito kritimo, susitikinėjame su vietos gyventojais – gal kas nors galės atpažinti vietas, kur buvo senieji statiniai. Tokiu būdu tikimės tiksliau nustatyti vietą, kurioje meteoritas krito. Per pastarąsias tris dienas paieškų lauką siaurinome ir vis dar tikimės, kad rezultatas bus. Kadangi meteoritas greičiausiai krito į vandenį ir pasidengė dumblu, tikimybė, kad jis išliko bedeguonėje aplinkoje yra didelė. Tai tokia teorija. O ar pasitvirtins...
Tikimasi, kad blogiausiu atveju bus išlikusi bent jo dalis. Akivaizdu, kad nukritęs objektas buvo didelis – jis sugebėjo pramušti ledą.
Profesorius Kaveckis savo knygoje tam skyrė kelias eilutes, bet jos buvo pakankamai informatyvios: jis nurodė, kad skylės lede buvo kelios ir jas neabejotinai paliko meteoritas. Bet, kaip rašė profesorius, į vandenį kritęs meteoritas pradingo visiems laikams. Mat 1933 metais nebuvo tokios nardymo įrangos, kaip dabar – iš esmės meteorito paieškos po vandeniu tikrai nebuvo įmanomos.
– O pagal tuos senuosius aprašymus surasti vietos ežere neįmanoma?
– Na, profesorius tik tiek ir parašė, kad nukrito į vandenį, pasislėpė dumble. O nuotraukos nelabai informatyvios, nes tai, visų pirma buvo žiema, antra, nuotraukos nespalvotos.
– O kokią sėkmės tikimybę sau prognozavote iki paieškų pradžios?
– Vieną procentą, gal net mažiau...
– Koks apskritai jūsų apieškomos teritorijos plotas?
– Maždaug 3 x 3 kilometrai. Gal kiek mažiau – maždaug 2 x 2,5. Savaime suprantama, teritorija turėtų būti didesnė. Negalima labai tiksliai apibrėžti, kad nuolaužos krito štai nuo čia iki čia, kaip kad buvo nurodyta ir 1933 metų piešiniuose bei fotografijose. Teritorijos ilgį riboja dvi didžiulės nuolaužos – pačios didžiausios. Greičiausiai buvo kažkoks išsibarstymas, kažkas liko nesurasta. Akivaizdu, kad nesurasta daug. Bet kol kas neužmynėme.
– Apie kokio dydžio, kokios masės ieškomą objektą eina kalba?
– Didžiausia tikimybė rasti maždaug kumščio dydžio objektą. Nuo pusės kilogramo iki kilogramo. Tiesiog jų turi būti daugiau nei stambių nuolaužų. Bet juos sunkiau surasti, nei stambias nuolaužas, nes 1933 metais čia buvo ne taip tankiai apgyvendinta vietovė. Dabar ji iš dalies aparta, iš dalies pelkėta ir apaugusi miškais. Žiemą čia ką nors surasti nelengva, o pavasarį – juo labiau. Nes kas gi lįs į pelkes pavasarį? O kitais metais viskas apauga ir surasti tampa ypatingai sunku – tik su metalo ieškikliais.
– Gal vykdėte kokius matematinius balistinius meteorito kritimo skaičiavimus?
– Na, čia labai sudėtinga. Vis vien viską skaičiuoti galima tik pagal liudininkų pasakojimus ir pagal senuosius žemėlapius. Tame senajame žemėlapyje, panašu, irgi ne viskas sužymėta – geriausiu atveju pusė. Matyt, irgi, atnešdavo surastus gabalus, o tiksliai pasakyti, kur juos rado – nesugebėdavo. Todėl turime keletą taškų, pagal kuriuos orientuojamės nusistatyti paieškų plotą. Ir, savaime suprantama, stengiamės ieškoti tose vietose, kuriose tikrai niekas nebūtų nieko ieškojęs. Krūmynuose, pelkėse, miške. Kol kas neradome, bet norint užtikrintai nustatyti, įmanoma čia ką nors rasti ar ne, reikėtų mėnesį padirbėti, o ne savaitę.
– Kokiame gylyje turėtų būti tos nuolaužos.
– Paviršiuje. Absoliučiai viskas bus paviršiuje. Šiuo atveju labai geras pavyzdys yra Čeliabinsko meteoritas, kritęs 2013 metais. Jis taip pat krito vasarį. Vadinasi, krito ant sniego, ant sušalusios žemės. Meteoritų greitis ties žeme labai nedidelis – jie krenta tarsi mesti akmenys. Atmosfera juos gali pristabdyti. Vadinasi, nukrito ant paviršiaus. Jeigu krito į pelkę, galėjo šiek tiek nugrimzti. Kažkur pievoje galėjo apaugti žole. O dirbamuose laukuose galėjo būti apartas. Vadinasi, ne giliau nei 10 centimetrų. Ta pati situacija ir su neliestu akmeniu. Gali būti kažkiek apaugęs žole. Bet gali būti net išlindęs virš žemės paviršiaus.
– Kokią teritoriją jau apieškojote?
– Pasakyti, kad užtikrintai „padengėme“ teritoriją, negalime. Praėjo keturios dienos. Savaime suprantama, apsižiūrinėjome. Buvome vietose, kurios atrodo perspektyviausios. Bėgiojome ganėtinai chaotiškai. Sakyti, kad teritoriją iššukavome, negalima. Akmens paieškas sunkina tai, kad jo signalas labai specifinis ir netgi apėjus teritoriją negalima sakyti, kad ji kruopščiai patikrinta ir ten jau tikrai nieko nėra. Kol į tą akmenį neatsimuši su metalo ieškikliu... Todėl net vietose, kur jau ieškota ir perieškota, sėkmingai galima rasti einant ir šimtąjį kartą.
– O kokie jūsų pasiekimai ieškant meteoritų kitose vietose?
– Kukliai galima pasakyti, kad dideli. Ieškome ne tik Rusijoje, ne tik lengvai prieinamose vietose, bet visame pasaulyje. Buvome daug kur. Teigti, kad visos kelionės buvo sėkmingos, negaliu. Bet bandymų buvo daug. Rasta taip pat daug. Žinoma, dažniausiai dirbame su metaliniais meteoritais. Akmeninių ieškoti sudėtingiau. Bet yra ir surasta ir akmeninių. Laukuose. Ganėtinai daug akmeninių meteoritų rasta Rusijos Volgogrado srityje, ties Cariovo kaimu, kai kas rasta Tatarstane, užsienyje – Jungtinėse Amerikos valstijose. Geležinių meteoritų paieškos geografija gerokai platesnė. Tai ir Tolimieji Rytai, Magadano sritis, ir Švedija, ir Čekija, šiek tiek nesėkmingų paieškų buvo Vokietijoje. Buvome Čilėje, Atakamos dykumoje, Brazilijoje. Ilgai galėčiau vardinti.
– Pakalbėkime apie pinigus. Kas už viską moka?
Na, šiuo atveju turime žmogų, kuris mus svetingai pakvietė [rodo į ekspedicijos organizatorių Michailą Ivanovą – red.] ir griežtai atsisako, kad mes jam padėtume. Bet apskritai meteoritų paieška yra atsiperkantis darbas. Meteoritai turi tam tikrą vertę. Kažkokia dalis atitenka muziejams, kažkuri – vertinimui. O dalis parduodama. Muziejams, kolekcininkams, iš geležinių ir geležinių akmeninių meteoritų (palasitų) gaminami juvelyriniai gaminiai.
– O ką galima pagaminti iš akmens?
Esu matęs gyvūnų statulėlių, pagamintų iš akmeninių meteoritų.
Net jei iš tokių akmenų daug ko pagaminti ir negalima, tai yra objektai, turintys įdomią istoriją ir ezoterikoje jų vertė yra neabejotina. Net Ivanas Rūstusis savo brangakmenių skrynelėje turėjo smaragdų, rubinų, perlų ir magnetitų. Rusijoje tai buvo vadinama bučinių akmeniu.
Be to, meteoritas visada yra puiki dovana. Ji ypač vertinga, jeigu tai būna gabalėlis Mėnulio. Nors sudėtis labai panaši, kaip ir Žemės.
Dar prieš maždaug 10-15 metų, kai tik pradėjau savo meteoritų paieškos karjerą, Mėnulio akmenys buvo labai reti. Bet aš dar tada sakiau, kad jų turi būti ganėtinai daug. Tiesiog juos labai sudėtinga atskirti nuo paprastų žemiškųjų akmenų ir žmonės jų nemoka rinkti. Bet štai dabar marokiečiai, tuaregai ir kiti dykumų gyventojai išmoko skirti šiuos akmenis ir Mėnulio akmenų kiekis staigiai išaugo.
Mėnulio akmenys nepanašūs į kitus meteoritus. Įprasta buvo rinkti tai, kas yra su rūdimis, su geležies priemaišomis, bet dažniausiai tai buvo paprasti chondritai. Tai yra pats dažniausias meteoritų tipas – tokių yra apie 90-95 procentai, šiam tipui priskiriamas ir Žemaitkiemo meteoritas. Bet juos nuo žemiškų uolienų atskirti labai paprasta. O štai kažką, kas primena paprasto betono gabalą – kaip dažniausiai atrodo Mėnulio meteoritai – žmonės paprastai paspiria ir praeina.
– Ar nebūna taip, kad tie tuaregai ir marokiečiai bando parduoti suklastotus meteoritus, kaip kad ilgą laiką buvo ir su mumijų klastojimu?
Pilna. Pilna tokių. Bet paprastam žmogui tai, tiesą sakant, nelabai svarbu. Paprastas žmogus nueis į parduotuvę ir nusipirks iš patikimo šaltinio, patikrintą medžiagą. Bet meteoritų verslo pasaulis yra labai siauras. Žmonių tikrai labai mažai. Visi vieni kitus gerai pažįsta ir viską supranta. Ir, tarkime, kai stovi koks nors padėklas su įvairiais akmenimis, priėjęs specialistas galės pasakyti: štai šitą gali išmesti, tą ir aną. O šituos galima apžiūrėti įdėmiau.
