Naujajame tyrime nustatyta, kad margųjų gleiviažuvinių (Liparis gibbus) jaunikliai turi didžiausia antifrizo baltymų (angl. antifreeze proteins, AFPs) kiekį kraujyje.
Visi žinome, kaip antifrizas padeda reguliuoti automobilio variklio temperatūrą ekstremaliomis sąlygomis. Tam tikros gyvūnų rūšys išsivystė taip, kad turėtų panašią apsaugą, ypač tos, kurios gyvena šaltose buveinėse, pavyzdžiui, poliariniuose vandenyse prie Grenlandijos.
„Antifrizo baltymai prilimpa prie mažesnių ledo kristalų paviršiaus ir sulėtina arba neleidžia jiems išaugti į didesnius ir pavojingesnius kristalus, – „Live Science“ sakė tyrimo bendraautorius Davidas Gruberis. – Tiek Šiaurės, tiek Pietų ašigalių žuvys išvystė šiuos baltymus.“
Nacionalinio mokslo fondo duomenimis, tokio tipo baltymai kai kuriose Antarktidos žuvyse pirmą kartą buvo aptikti beveik prieš 50 metų.
Priešingai nei kai kurios šaltakraujų roplių ir vabzdžių rūšys, žuvys negali išgyventi, kai jų kūno skysčiai užšąla.
„Tai, kad šie skirtingi baltymai nepriklausomai išsivystė keliose skirtingose žuvų linijose, rodo, kokie svarbūs jie yra šių organizmų išlikimui ekstremaliose buveinėse“, – „Live Science“ sakė vienas iš tyrimo autorių Johnas Sparksas.
Gleivažuvinės gamina šiuos užšalti neleidžiančius baltymus „kaip ir bet kuriuos kitus baltymus, o paskui išskiria juos į savo kraują“, sakė D.Gruberis.
Mokslininkai mažytį į peteliškę panašų padarą aptiko 2019 m. per ekspediciją, kai tyrinėjo ledkalnių buveines prie Grenlandijos krantų. Kelionės metu tyrėjai aptiko biofluorescencinę žuvį, ledinėje buveinėje švytinčią ryškiai žalia ir raudona spalva.
„Gleivažuvinė buvo viena iš nedaugelio žuvų rūšių, gyvenančių tarp ledkalnių, jų plyšiuose“ – sakė D.Gruberis. – Buvo nuostabu, kad tokia maža žuvelė gali gyventi tokioje itin šaltoje aplinkoje ir nesušalti.“
Arkties žuvys taip pat kartais pasižymi biofluorescencija. Paprastai ši savybė būdinga šiltesniuose vandenyse plaukiojančioms žuvims. Tai pirmas užfiksuotas atvejis, kai Arkties žuvų rūšiai būdingas toks prisitaikymas.
