Šį keistą fenomeną pirmą kartą 1655 m. pastebėjo Christiaanas Huygensas, kuris, manoma ir išrado švytuoklinį laikrodį. Nepriklausomai nuo to, kokioje padėtyje laikrodžių švytuoklės pradėdavo judėti, maždaug po pusvalandžio jos judėdavo priešingomis kryptimis.
Garso bangos, kurias generuoja viena švytuoklė, keliauja per sieną ir trikdo kitos švytuoklės judėjimą tol, kol švytuoklės ima judėti priešingomis kryptimis.
Per ilgus metus buvo daugybė šio fenomeno paaiškinimų, įskaitant ir teoriją, kad laikrodžiai sinchronizuojasi dėl nedidelių oro srovių, kurias jie patys sukuria.
Kaip skelbiama naujame liepos 23 d. „Scientific Reports“ publikuotame tyrime, tai ir yra teisingas paaiškinimas: garso bangos, kurias generuoja viena švytuoklė, keliauja per sieną ir trikdo kitos švytuoklės judėjimą tol, kol švytuoklės ima judėti priešingomis kryptimis.
„Du laikrodžiai sąveikauja, generuodami du „smūgius“, vieną viena kryptimi, o kitą – priešinga. Tik tuomet, kai laikrodžių švytuoklės yra opozicinėse fazėse, trikdymas baigiasi ir švytuoklės juda priešingomis kryptimis“, - teigia vienas tyrimo autorių Dr. Henrique M. Oliveira'as iš Lisabonos universiteto.
Tyrėjai prie tokios išvados priėjo sukūrę sudėtingą matematinį modelį, kuris vėliau patvirtintas pasitelkus laikrodžių porą.
Pasak tyrimo autorių, pakabinamų laikrodžių atveju „labai mažos sąveikos gali susidėti tam, kad galiausiai sinchronizuotų labai dideles sistemas.“
Esą tokius reiškinius galima pastebėti ir kitose disciplinose – ekonomikoje, elektronikoje ar biologijoje, kai, pavyzdžiui, širdies ląstelės sinchronizuojasi tam, kad plaktų širdis arba smegenų ląstelės sinchronizuojasi ir sergantiems epilepsija sukelia širdies priepuolius.
