Jau legenda virtusi istorija pasakoja, kad 1895 m. Naujųjų metų išvakarėse
Paryžiuje įvyko viena pirmųjų filmų premjerų. Salėje susirinkę žiūrovai iš pradžių su nuostaba, paskui su siaubu stebėjo, kaip iš brolių Auguste'o ir Louiso Lumiere'u sukurtų „judančių paveikslėlių“ į juos juda traukinys. Rėkdami žmonės pradėjo masiškai bėgti į kambario galą. To meto spauda rašė, kad filmas turėjo ilgalaikį poveikį – „žmonės dar ilgai patyrė baimę, siaubą, net panikos priepuolius“.
Taip prasidėjo kino era. Tačiau tam, kad ji išauštų, reikėjo technologijų.
Mistiškai dingęs „kino tėvas“
Louisas Le Prince'as. Tai žmogus, kuris tituluojamas kino tėvu, nors jo gebėjimų šiandien didžiausia kino rinka – JAV – taip ir neišvydo ir gan mistiškomis aplinkybėmis. Jis pirmasis padarė šuolį nuo fotografijos prie judančio vaizdo – nuo 1888 m. kamera nufilmavo kelis gatvių vaizdus, o technologiją tobulino bendradarbiaudamas su kitais išradėjais, tokiais kaip Williamu Friese'u-Greene'u, Auguste'u ir Louis'u Lumiere'ais, Thomu Edisonu.
L.Le Prince'as savo išradimą JAV publikai turėjo pademonstruoti 1890 m., tačiau iškrito iš traukinio, kaip teigiama „mistiškai“. Jo kūnas ir daiktai niekada nebuvo rasti, tačiau po šimto metų policijos archyve aptikta nuotrauka su nuskendusio žmogaus atvaizdu, kur, kaip manoma, galėjo būti nelaimingasis prancūzų išradėjas.
Neilgai trukus išradimo nuopelnus bandė prisiimti Thomas Edisonas, kuris jau tuomet buvo pagarsėjęs ne tik kaip vienas didžiausių išradėjų, bet ir kaip apsukrus verslininkas, kuris greitai įvertindavo idėjos ir įrenginio potencialą. Praėjus metams po L.Le Prince'o žūties T.Edisonas užpatentavo atradimą. Tačiau susidūrė su žuvusio išradėjo našlės ir sūnaus Adolphe'o pasipriešinimu. 1898 m. byloje „Edisonas prieš American Mutoscope Company“, kurios metu T.Edisonas prašė skirti jam dalį pajamų už filmus, nes jis buvo kameros išradėjas, liudijęs Adolphe'as norėjo pademonstruoti tėvo išradimą, bet jam nebuvo leista. Tik po metų teismas atšaukė T.Edisonui palankų sprendimą.
Kinas vienam žmogui
Pirmasis įrenginys stebėti filmus arba kaip juos tuomet vadino „judančiais vaizdais“, buvo skirtas vienam žmogui ir vadinosi kinetoskopas. Atsimenate ant užrašų knygutės pieštą kamuoliuką, kuris juda greitai peržiūrint puslapius? Kinetoskopo veikimo principas buvo labai panašus – fotografuoti daiktai judėdavo sukant juos seka, o judėjimą užtikrindavo akumuliatorius. Žiūrovas galėdavo žiūrėti trumpą filmuką pro dėžėje esantį okuliarą: įmetęs monetą jis matydavo du besifechtuojančius vyrus, vaikų žaidimą arba sceneles iš gyvulių ar žvėrių gyvenimo.
Po kelių metų kinetoskopas buvo patobulintas ir paverstas projektoriumi – filmuotas scenas galėjo žiūrėti nebe vienas žiūrovas, tačiau ir pilna salė žmonių. Panašiu laiku ir įvyko Auguste'o ir Louiso Lumiere'u „incidentas“, su kuriuo kinas taip triukšmingai įėjo į istoriją.
Pirmieji filmukai buvo primityvūs, be garso, juodai balti ir trukdavo apie minutę-dvi. Ten nebuvo jokios vaidybos, tik užfiksuoti viešuose erdvėse įvairūs vaizdai, bet niekada to nemačiusiems žmonėms tai darė neišdildomą įspūdį.
Žvaigždžių gimimas
Prognozuojama, kad šiemet vien filmų peržiūros kino salėse atneš 38 mlrd. dolerių pajamų, o 2020 m. šis skaičius sieks 50 mlrd. Didžiausioje kino rinkoje – JAV – per metus išleidžiama apie 700 filmų. Kol visus peržiūrėsite, užtruksite pusantro mėnesio. Ir tai nemiegodami ir nevalgydami.
Bet kinas sukūrė ne tik industriją, bet ir atskirą kastą – tai žvaigždės, kuriuos seka milijonai, o mėgdžioja tūkstančiai. Jie žvelgia iš naujienų portalų, iš spaudos leidinių viršelių ir įvairių reklamų.
Kinas, koks jis buvo atsiradęs, buvo juodai baltas, todėl ten žibėjo tik projektorius. Tik nuo 1910 metų titruose buvo nurodoma, kas vaidina vieną ar kitą vaidmenį, taip buvo atvertas kelias kino žvaigždžių gimimui. Viena tokių – Charlies Chaplinas, anglų aktorius, kurio vaidyba žavėjo ir iš jo juokėsi visas pasaulis. Jo suvaidinti personažai įėjo į kino istoriją kaip vieni įsimintiniausių, nepaisant to, kad aktorius buvo įkalintas tyloje – vaidino filmuose be garso.
Kaip bebūtų keista iš kino išsivystė ir televizijos naujienų tarnybos. Vienas populiariausių kino žanrų buvo vadinamieji kino žurnalai, kurių metų rodydavo įvykusius įvykius – dalis visuomenės buvo neraštingi, todėl tai buvo puikus būdas sužinoti naujienas. Kai kuriuose vis dar mažiau raštinguose kraštuose, pavyzdžiui, Indijoje, dalis žmonių vis dar taip sužino naujienas.
Nuo garso iki trimačių vaizdų – vos per 80 metų
Nors per trisdešimt metų nuo kino atsiradimo, kino technologija tobulėjo ir „apaugo“ režisieriais, scenaristais, vaizdo režisieriais, operatoriais, tačiau tai tebuvo vienos juslės menas. Perversmas įvyko 1927 m., kuomet pasirodė „Džiazo dainininkas“ – pirmasis filmas, kuriame buvo su vaizdu sinchronizuoti dialogai, o aktoriai net dainavo. Per porą metų ši technologinė inovacija užvaldė visą Holivudą.
Reikėjo laukti dar beveik 80 metų, kol kino pramonėje įvyko dar viena revoliucija. Buvo pradėta kalbėti apie kino rinkos kritimą, tuštėjančias kino sales ir vis mažesnį susidomėjimą kinu. Ir nekeista – tobulėjant technologijoms, vis daugiau žmonių rinkosi filmus žiūrėti namie. Daugiau nei pusę amerikiečių pramogai namuose atidavė pirmenybę prieš kino teatrą.
Kino industrija „išgelbėjo“ režisierius Jamesas Cameron'as, kurio filmas „Titanikas: gelmių vaiduoklis“, pasirodęs 2003 m. buvo tikras perversmas kino versle. Su papildomais įrenginiais – akiniais – žiūrimi vaizdai suteikė naują kokybę, nes žiūrovai galėjo pasijausti įvykių sukūryje. Toliau telieka laukti papildytos ir virtualios realybės perkėlimo į plačiuosius ekranus.
Beje, įdomi istorijos išdaiga. Brolių Lumiere'ai kai kurių kino kritikų nuomone bandė išgauti 3D vaizdą savo juodai baltoje realybėje. Naudodami stereoskopine kameras, kuomet tas pats objektas buvo filmuojamas iš skirtingų kampų, jie sukūrė ir 1935 m. parodė kelis demonstracinius filmukus, kuriuose rodė ateities kino galimybes. Deja, kad tai pasiektų masinį žiūrovą prireikė dar 70 metų.
