Tačiau kiek toli tai dar gali nueiti? Kaip dalijimosi ekonomika keičia visuomenę bei jos įpročius?
2015 metais Pasaulio ekonomikos forumas įvardino kelias dešimtis virsmo taškų, tai yra, didžiojoje visuomenės dalyje įvyksiančių technologijų permainų, kurios formuos pasaulio ateitį. Tikimasi, kad virsmo taškai išryškės iki 2025 metų – būtent šiuo periodu, prognozuojama, įvyks esminiai ketvirtosios pramonės revoliucijos pokyčiai. Apie tai Forumo įkūrėjas, Kauno technologijos universiteto (KTU) garbės daktaras Klausas Schwabas kalba knygoje „Ketvirtoji pramonės revoliucija“.
Šie virsmo taškai buvo identifikuoti Forumo metu atlikus tyrimą dėl programinės įrangos ir visuomenės ateities („Deep Shift – Technology Tipping Points and Societal Impact“, 2015), kuriame dalyvavo daugiau kaip 800 įmonių vadovų bei ekspertų iš informacinių ir ryšių technologijų sektoriaus. Respondentų buvo klausiama, ar tiki, kad konkretus virsmo taškas bus pasiektas per 10 metų.
Technologijoms sparčiai žengiant į priekį ir atveriant galimybę vartotojams itin paprastai dalintis materialiniais daiktais, turtu ar paslaugomis, atsiranda tikimybė, kad netolimoje ateityje apskritai mažiau turėsime nuosavų daiktų, o daugiau jais dalinsimės tarpusavyje.
„Optimistinės prognozės, kad iki 2025 m. daugiau keliausime ir važinėsimės ne savais automobiliais, o dalijantis jais, turi pagrindo išsipildyti dėl pastaruosius penkerius metus dideliais tempais augančių dalijimosi ekonomikos platformų skaičiaus ir jų uždirbtų pajamų Europoje bei JAV, taip pat galimybės išlaisvinti nenaudojamus išteklius, papildomai užsidirbti beveik be jokių investicijų“, – tikina Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) Ekonomikos krypties studijų programų vadovė profesorė Vaida Pilinkienė.
Pasak jos, dalijimosi ekonomikos verslo modelių inspiracija siejama su bendradarbiavimu grįstu vartojimu, kuris tapo lengvai įgyvendinamas būtent informacinių technologijų pažangos kontekste.
Susiduriama su teisiniais klausimais
Kita vertus, net ir tokie dalijimosi ekonomikos lyderiai, kaip „Uber“ ar „Airbnb“, susiduria problemomis, kurios gali riboti jų plėtrą.
„Pavyzdžiui, „Uber“ beveik metams laiko buvo sustabdyta licencija teikti pavėžėjimo paslaugas Londone dėl neva keliamos rizikos viešajam saugumui, o teisminiai procesai dėl bendrovės paslaugų suspendavimo vyksta Bulgarijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Olandijoje ir kt. šalyse“, – sako V. Pilinkienė.
Tuo tarpu „Airbnb“ pajamų augimas gali būti stabdomas ribojant nuomos dienų skaičių per metus: pavyzdžiui, Kopenhagoje trumpalaike nuoma galima verstis ne daugiau nei 70 dienų, Amsterdame – tik 60 dienų per metus, o Paryžiuje – ne daugiau 120 dienų per metus, be to, privaloma turėti oficialų nekilnojamo turto registracijos numerį.
„Kai kuriose JAV miestuose „Airbnb“ jau balansuoja ties legalumo riba, t. y., „Airbnb“ platformoje yra siūloma trumpalaikė nuoma, nors vietiniai įstatymai ją draudžia, o pačioje platformoje apie tai įspėjimo nėra“, – pasakoja KTU profesorė.
Anot jos, pagrindinės tokio tipo platformų blokavimo priežastys – viešbučių konkurencinės sąlygos bei išaugusios nuomos kainos vietiniams gyventojams.
Vartotojų pripažinimas nuolat didėja
Vis tik, remiantis dabartinėmis tendencijomis, tikimasi, kad dalijimosi ekonomikos verslo modelių įvairovė bei žmonių noras dalytis savo turtu ir daiktais vis labiau skatins dalijimosi rinkos plėtrą visame pasaulyje.
Statistikos portalo „Statista“ duomenimis, 2014 m. dalijimosi ekonomika pasauliniu mastu buvo verta 15 milijardų JAV dolerių. Prognozuojama, kad 2025 m. jos vertė sieks net 335 milijardus JAV dolerių.
„Tačiau jos kitimo tempai didele dalimi priklausys nuo teisinių šios rinkos reguliavimo aspektų, visuomenės, verslo ir valdžios institucijų interesų subalansavimo bei tinkamos vartotojų interesų apsaugos užtikrinimo“, – teigia V. Pilinkienė.
Dalijimosi ekonomika pastaraisiais metais pasaulyje sulaukia vis didesnio vartotojų pripažinimo: šiandien, labiau nei bet kada, vartotojai savo kasdienybėje pasitelkia šį tarpusavio bendradarbiavimo modelį.
Pastebima, kad vystantis šiai rinkai atsiveria platesnės galimybės naudotis priemonėmis ir kitais naudingais materialiaisiais ištekliais, teikiama daugiau asmeninių paslaugų, lieka mažesnė tikimybė susidurti su piktnaudžiaujančiais pasitikėjimu, nes sulaukiama tiesioginės ar viešosios atsakomosios reakcijos.
„Akivaizdu ir tai, kad naujieji dalijimosi ekonomikos verslo modeliai didina vartotojų perkamąją galią, sumažina transakcijų ir informacijos paieškos kaštus, sustiprina tarpasmeninius socialinius ryšius, pratęsia produkto gyvavimo ciklą. Be to, skatinama paslaugų kokybė ir konkurencija tam tikrame sektoriuje ar rinkoje. Galiausiai, tai turi teigiamos reikšmės visai ekonomikos sistemai šalyje“, – pažymi V. Pilinkienė.
Atsiranda ir trūkumų
Tačiau pastebimi ir tam tikri neigiami dalijimosi ekonomikos aspektai, dažniausiai pasireiškiantys kaip nepageidaujami socialiniai ar darnaus vystymosi nuostoliai.
„Per dalijimosi ekonomikos platformas pardavėjai vartotojams parduoda, išnuomoja ar paskolina prekes už atitinkamą mokestį, paprastai mažesnį negu tradicinėje rinkoje. Jeigu bent viena pusė gautą naudą, t. y., pardavėjai – uždirbtas papildomas pajamas, o pirkėjai – dėl kainų skirtumo sutaupytas lėšas, panaudoja įsigydami kitas prekes ir paslaugas, tai galima sakyti, kad pirminė jų veikla sukelia šalutinį didėjančio vartojimo efektą“, – paaiškina KTU EVF profesorė.
V. Pilinkienė taip pat išskiria akivaizdžią orientaciją į ekonominius tikslus, dalinai ignoruojant socialines ar aplinkosaugines pasekmes.
„Dalis dalijimosi ekonomikos iniciatyvų oficialiai save įvardija kaip draugiškas aplinkai, tačiau dažniausiai siekia tik ekonominio augimo ir finansinės naudos. Kartu su teisinio reguliavimo trūkumu tai skatina monopolinių ar oligopolinių rinkų formavimąsi“, – pabrėžia ji.
Be to, pasak profesorės, dalijimosi ekonomikos iniciatyvos ne visuomet sugeba užtikrinti stabilias ir darbuotojams palankias darbo sąlygas.
„Dažniausiai problemos kyla dėl darbo licencijų, neaiškios darbuotojų atskaitomybės, skaidrumo trūkumo, prasto darbo užmokesčio ir pan. – net ir tais atvejais, kai platforma veikia legaliai“, – sako V. Pilinkienė.
Profesorė pastebi ir tai, kad šią situaciją apsunkina ir informacijos asimetrija tarp platformos ir ja besinaudojančio paslaugų teikėjo.
