Tirpstantys ledynai
Mokslininkai jau žinojo, kad išnykus ledui, po juo esanti pluta pakinta. Įsivaizduokite, kad pakeliate galvą nuo pagalvės: kai jūsų galvos svoris pakyla, pagalvė palaipsniui vėl išsipučia, o jums palikus lovą vis dar juda. Kažkas panašaus nutinka, kai atsitraukia ledynas. Po juo esanti pluta, nebepakeldama viso svorio, pamažu iškyla į viršų. Tai vadinama izostatiniu atsitraukimu, kuris iš tiesų vyksta labai lėtai. Kai kuriuose aukštų platumų regionuose gruntas vis dar atsistato po paskutinio ledynmečio pabaigoje atsitraukusių ledynų, rašo tyrimo autoriai žurnalo „Geophysical Research Letters“ rugpjūčio mėnesio numeryje.
Tačiau dabar dėl klimato kaitos poliariniai regionai vis sparčiau netenka ledo. Nuo 2000 iki 2010 m. Antarktidos, Grenlandijos ir kalnų ledynų ledo nuostoliai padidėjo 60 proc., palyginti su 1990-2000 m. ledo nuostoliais, teigiama 2020 m. žurnale „The Cryosphere“ paskelbtame straipsnyje. Šis tirpimas daro įtaką Žemės plutos formai, kaip ir ledo netekimas ledynmečio pabaigoje.
Tačiau dauguma tyrimų sutelkti į plutos pokyčius tiesiai po ledo skydais ir aplink juos. Net kai mokslininkai tiria tolimesnį poveikį, jie daugiausia dėmesio skiria vertikaliems plutos formos pokyčiams. Tačiau praradus ledą plutos judėjimas yra trimatis, t. y. ji keičiasi ir horizontaliai.
Didės ledo nutekėjimas
Sophie Coulson, Los Alamos nacionalinės laboratorijos podoktorantūros tyrėja, kuri atliko tyrimą dar dirbdama Harvardo universitete, norėjo pažvelgti į XXI a. ledynų nykimo poveikį pasauliniu mastu, 3D formatu. Ji ir jos kolegos naudojo 2003-2018 m. surinktus palydovinius duomenis ir ieškojo mažyčių plutos judesių, lygindami šiuos pokyčius su Antarktidos, Grenlandijos ir aukštųjų platumų ledynų ledo nuostoliais kiekvienais metais.
Jie nustatė, kad daugeliu atvejų horizontalusis plutos judėjimas lenkė vertikalųjį judėjimą (pakilimą). Šis judėjimas labai priklausė nuo to, kiek ledo kasmet būdavo prarandama, tačiau tiek didelio, tiek mažo praradimo metais didžiojoje Šiaurės Amerikos dalyje horizontalusis judėjimas vidutiniškai buvo didesnis nei vertikalusis.
2000-ųjų pradžioje ledas sparčiai pasitraukė iš Antarktidos pusiasalio ir Vakarų Antarktidos, tačiau Rytų Antarktidoje ledo padaugėjo. Šis prieaugis ir nuostolis galiausiai išlygino Žemės plutos vidurkį, todėl didžioji deformacijos dalis apsiribojo palyginti nedidele teritorija pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje.
Šiaurės pusrutulyje buvo kitaip. Ledo praradimas šiaurinėse platumose buvo susijęs su vidutiniškai 0,4 mm horizontaliu – daugiausia į šiaurę – judėjimu Šiaurės pusrutulyje kiekvienais metais. Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose tai sudarė iki ,3 mm, o Europoje ir Skandinavijoje – iki 0,2 mm.
Šie skaičiai gali atrodyti nereikšmingi, tačiau laikui bėgant jie sumuojasi. Ir šis iškraipymas gali turėti įtakos tam, kaip ateityje mažės ledas.
Kai kuriose Antarktidos dalyse, pavyzdžiui, atšokusi pluta keičia po ledo danga esančių uolienų nuolydį, o tai gali turėti įtakos ledo dinamikai – stambesnis nuolydis reiškia greitesnį ledo tekėjimą į jūrą.
